Kodėl jų neklastoja? Nes pusė džiaugsmo vartotojui ten yra flakonas: tobula beskonybė, baisesnė už Palangos J. Basanavičiaus gatvės balaganą, labiau stingdanti kraują savo absurdiškumu, negu jūsų antros eilės tetos Vilijampolėje nusipirktas sietynas svetainėje, spalvos vulgarybe galinti lygintis nebent su garsių influencerių vaikų gimtadienių dekoracijomis.
Analogai ir arabiškos versijos dažniausiai būna vienoduose flakonuose, nes taip pigiau. Ir etiketės vienodos, tik priklijuoja lipduką su pavadinimu (ir galimai nuoroda, kokio originalo šis kvapas įkvėptas). O čia reikėtų didelių pastangų, kad galima būtų atkurti tokią baidyklę.
Tai ispanų dizaino namų Paco Rabanne kvepalai Invictus. Apie juos esu rašęs prieš kelerius metus, bet dabar pamačiau, kad jie vėl prie perkamiausių Lietuvoje, ir nukėliau nuo lentybos tą siaubą („Užkalnis: seksas ir tuštybė parduoda kvepalus kvailiams“). Dabar jau kitais žodžiais, nes manau, gal įspūdis gali pasikeisti? Patikrinu - nė velnio. Tas pats siaubas.