Ta parduotuvė dar palyginti neseniai buvo pas mus Vilniuje: „M&S“ – „Marks and Spencer“, kuri paneigė įkvepimą ir kūrybiškumą, tačiau padarė taip, kad bet kuris pardavėjas galėjo rengtis, kaip beveik aristokratas (arba tikras aristokratas, kurio siuvėjui tą savaitę nekaip sekasi).
Parduotuvėje „M&S“, kurią Anglijos pensininkai vadindavo „Marks and Sparks“ (nes anglui tik leisk ką nors truputėlį pakeisti pavadinime ir surimuoti) buvo ir parfumerija, kuri buvo įvairi ir tiko kuriam skoniui, ir kur visi kvepalai arba skysčiai po skutimosi būdavo kažkuo panašūs į garsiausius pavyzdžius, bet jų nekartodavo. Užtat jie buvo nebrangūs.
Žinoma, Anglijoje yra ir prabangių odekolonų: pavyzdžiui, sunkiai daugeliui ištariamas „Penhaligon’s“, jau šimtą penkiasdešimt metų ploninantis žmonių pinigines. Dar Vladimiro Nabokovo romane „Lolita“ minimas „mano angliškas odekolonas“, kaip rafinuotumo ir gero skonio simbolis (prancūziškais kvepalais, kaip sakydavo prieš šimtą metų, kvėpinasi prostitutės, o angliškais – aristokratai; dabar viskas demokratiškiau – sekso darbininkės ir akademikai apsipirkinėja tose pačiose parduotuvėse).
Tačiau anglai tikrai mėgsta paprastus dalykus ir yra nelinkę įvedinėti nereikalingų komplikacijų. Jie taip ir į savo istorinę misiją žiūrėjo, ir į galimybes gyvenime: jei nori didžiausių rinkų pasaulyje, reikia keliauti, reiškia, reikia didžiausio pasaulyje laivyno; jei nori naujose teritorijose apsiginti, reikia galingiausios kariuomenės, na, o jei reikia užsidirbti pinigų, tai turi sugalvoti pelningiausius verslus. O daugiau gyvenime irgi viskas paprasta, kaip paprasta yra angliška eilė prie bet ko: nuo geležinkelio bilietų iki atsisveikinimo su karaliene, jei daug norinčių, yra eilė, ir jei nori kažko, stok į eilę, sulauk ir turėsi. Panašiai ir „M&S“, be galo angliška parduotuvė savo esme ir ideologija, kūrė savo odekolonus.
Odekolonas „Woodspice“ yra toks tradicinis, kad parfumerijos žinynai net nenurodo jo sukūrimo metų nei kūrėjo. Jis net neturi kvapų piramidės: oficialiai nurodyti tik prieskoniai ir medžio natos (kažkodėl neminimas citrusas, nors jis akivaizdus). Tai „senos mokyklos kirpyklos odekolonas“ (beje, žalsvos spalvos yra ir pats skystis, ne tik buteliukas). Kai kas sako, kad tai tolima replika Ralph Lauren originaliojo žaliojo „Polo“ (1978 m. sukurtų kvepalų, kurie buvo pirmieji, mano aprašyti „Delfi“ apžvalgose jau prieš beveik ketverius metus).
Ar jie panašūs į „Polo“? Yra panašumo, taip, tai tiesa. Spygliuočių kvapas. Medis ir spygliai.
„Woodspice“ prasideda citrusu – bergamote ir saldžiais apelsinais. Toliau atsiranda prieskoniai, gal muskatas, ir galiausiai visks nudžiūva į medį ir spyglius. Tai ir viskas. Kirpykla, Londonas, varinės iškabos, odiniai krėslai. Seni pinigai, bankai, čekiai, daug nulių sąskaitose, butas Mayfair arba Bloomsbury. Metro, taksi, vairuotojas į Heathrow oro uostą, lėktuvas į Niujorką. Rudaplaukės išblyškusios strazdanotos moterys, Nacionalinė Galerija, paveikslai, meno albumai, arbata su pienu. Odiniai lagaminėliai. Seni kaimo pabai, šlaitiniai stogai, tamsiai žali automobiliai, tas pats polo žaidimas.
Realiai, vienas geriausių kvapų, kuriuos galite nusipirkti už pinigus.