Šie kvepalai buvo paleisti 1994 metais, kai pasaulyje dar nebuvo politinio korektiškumo, kai beveik niekas nebuvo girdėjęs apie veganus ir žaliavalgius ir kai kapitalizmas, vartojimas ir pinigai buvo gerbiami, o ne keikiami. Tai ne šiaip Amerika buteliuke: tai turtingoji Amerika, tai energingas ir drąsus vartojimas ir savo turto ir gerovės demonstravimas.
Šiuos kvepalus buvo išėmę iš gamybos. Kaip ir kiti jų mėgėjai, pradėjau juos medžioti – čia rasdavau mažų miestelių vaistinėse Anglijoje ir Amerikoje, čia nusipirkdavau aukcione arba iš retų kvepalų dylerio. Vienu metu turėjau jų kelis buteliukus. „Havana“ kainos kilo, nes jų pasaulyje buvo vis mažiau, o norinčių pirkti buvo vis daugiau. Pavadinti Kubos sostinės vardu kvepalai aukcionuose kainuodavo po kelis šimtus dolerių, ir tada gamintojas vėl juos paleido apyvarton (tiesa – naujame skaidriame buteliuke, kurį ir matote nuotraukoje; senasis mėlyno stiklo buteliukas, forma primenantis kokteilių plaktuvę, šiandien atrodo labai jau senamadiškai). Dabar jis parduodamas labai nebrangiai, ir ažiotažo neliko, bet legenda gyvena. Tai vienas sudėtingiausių XX amžiaus kvapų.
Kam: tiems žmonėms, kurie neįsižeidžia, kai juos pavadina „kapitalistinė kiaulė“. Tiems, kas pratę viešbučiuose nakvoti didžiausiuose apartamentuose su geriausiu vaizdu, ir kas niekada gyvenime nesako „viešbutukas“. Tiems, kam kuklumas yra yda ir gyvenimo trūkumas.
Trūkumas: šis kvapas neturi trūkumų. Jis yra tobulas, nepamirštamas ir elegantiškas. Jame yra agresija, atkaklumas ir pareiškimas: čia esu aš – eikite paskui mane arba traukitės iš kelio.
Metai: 1994
Kvapas: atsidaro anyžiais ir beržų derva (prisiminkite išmirkusias karštoje lietuviškoje pirtelėje vantas). Dar viršuje yra citrusų: citrinų, apelsinų, mandarinų. Aprašymas kalba ir apie kalendros sėklas, bet aš jų beveik neužčiuopiu, nebent pasistengęs, iš dešimto karto. Išsisklaidžius pirmajam kvapui, atsiranda Jamaikos romas (tai buvo laikai, kai alkoholio kvapo nesigėdindavo), kmynai ir daug, daug tabako, kuris maišosi su smilkalais, pačiuliais, kedru, tonkauogėm, samanomis ir visa struktūra tokia sudėtinga, tokia persipynusi, suraizgyta, kad „Havana“ galima uostyti iš naujo ir iš naujo, vis atrandant ką nors netikėto.
Bendras įspūdis – labai brangaus muilo gaiva arba prabangiausios Niujorko vyrų kirpyklos dvelksmas. Tokiu kvapu neįmanoma kvepėti, turint tuščią piniginę. Toks kvapas netinka nei prie pašalpų, nei prie socialinio būsto.
Jei reikėtų sugalvoti, kuo kvepia pinigai, pluoštai jų, tai būtų „Havana“. Ir net ne eurai: grynieji doleriai, žali vienoje pusėje, pilki – kitoje. Tais laikais, kai jis buvo sukurtas, tokie kvepalai buvo vadinami „vyriškais“, dabar, žinoma, šitos nesąmonės nebeliko, ir jis vienodai tinka ir vyrams, ir moterims, kaip ir absoliučiai visi kvapai rinkoje. Bandant klasifikuoti, jie priskiriami „medžių ir prieskonių“ grupei, nors čia tas pats, kas bandyti priskirti genialų menininką, kuris yra pats sau standartas, kokiam nors judėjimui arba mokyklai. Jis yra pat savaime, jokioje grupėje nėra ir jokiam klasifikavimui nepriklauso.
Išliekantys ilgai ir nepaprastai intensyvūs, mat yra iš to laikotarpio, kai žmonės nebijojo kurti intensyvių, energingų ir nestabdančių kvapų, o ne kvapnių lengvučių vandenukų, akimirksniu išsisklaidančių, kaip dažnai pasitaikydavo dešimtmečiu vėliau.
Šiuos kvepalus šiandien Lietuvoje galima nusipirkti už 20 eurų. Jei užeisite į kvepalų parduotuvę, tai bus geriausiai išleisti dvidešimt eurų jūsų gyvenime.
Andrius Užkalnis rašo apie kvepalus ir maistą portale www.laukineszasys.com.