Likimas moteriai iškrėtė žiaurų pokštą: ūminė limfoblastinė leukemija jai buvo patvirtinta balandžio 1-ąją. Vis tik moteris tiki, kad ją lydi aukštesniųjų jėgų apsauga – leukemiją pastebėjo, jai dar toli nepažengus, o vėliau netikėtai pavyko jai parinkti ir gauti vaistą, padedantį įveikti sunkiai gydymui pasiduodančią ligą.
Pirmuosius ligos požymius užčiuopė darbe
Iki susergant, R. Vilkevičienės gyvenimas tekėjo gana įprasta vaga, tiesa, streso būta nemažai: moteris viena augino tris vaikus, daug dirbo. Būtent darbe ir užčiuopė pirmuosius ligos požymius.
„Vieną vakarą dirbau prie kompiuterio, kai pasirėmusi ranka netyčia abipus kaklo užpakalinėje dalyje užčiuopiau daug mažų limfmazgiukų. To nesureikšminau, tai man nesukėlė labai didelio streso, tad visą savaitę taip ir išvaikščiojau.
Penktadienio popietę kolegos paskatino pasidaryti tyrimą. Kadangi pati dirbu laboratorijoje, tai nebuvo sudėtinga. Kai su tyrimų rezultatais atėjo kolegė iš kitos laboratorijos, ji paėmė mane už rankos ir sako: „Tau reikia hematologo“.
Jaučiausi visiškai sveika, tikrai nejaučiau jokių kitų simptomų, tačiau, aišku, žinia išgąsdino. Po pietų penktadienį hematologų jau neberadome, bet buvo budintis hematologas Kraujo centre. Padarėme daugiau išplėstinių tyrimų ir jau vakarop paaiškėjo, kad tai yra piktybinė kraujo liga.
Savaitgalis praėjo dar neišsiaiškinus iki galo diagnozės, dar buvo dalinio optimizmo, atrodė, kad tai šiaip tokia liga ne baisiai pikta, bet pirmadienį pradėjo ateiti daugiau tyrimų atsakymų. Nuo pirmadienio mane iš karto hospitalizavo, nes buvo nustatyta ūminė limfoblastinė leukemija. Patikslinus detaliau, aptikta Filadelfijos chromosoma, o tai reiškė, kad reikalingas ilgas gydymas ir be kaulų čiulpų transplantacijos jokiu būdu nepasveiksiu“, – pasakojo gydytoja.
Pašnekovė gerai įsidėmėjo datą, kai liga buvo patvirtinta – 2011 metų balandžio 1-oji.
„Tai atrodė, kaip balandžio 1-osios pokštas. Paskambino draugai, norėdami mane pralinksminti balandžio 1-osios proga, o aš jiems sakau tuo metu: „Man – leukemija“. Balandžio 4-ąją aš jau gulėjau ligoninėje“, – įvykių eigą prisiminė R. Vilkevičienė.
Laiku užčiuopti limfmazgiai Ramintai padėjo ligą pastebėti gana anksti.
„Jeigu tie limfmazgiai nebūtų atsiradę, jeigu nebūčiau jų pastebėjusi ar jie būtų kitur, ne taip užsičiuopę, būtų kitaip. Būna, ateina žmonės gydytis tada, kai jau kraujyje praktiškai nebebūna trombocitų, arba jų būna toks minimalus kiekis, kad prasideda kraujavimai iš nosies ar nežinia kur.
Mano kraujo rodikliai be to, kad kraujas buvo pilnas vėžinių ląstelių, buvo visai neblogi. Tai reiškia, kad liga buvo ne taip seniai prasidėjusi. Mane galėjo būti apėmęs silpnumas, jeigu būtų labai nukritęs hemoglobinas, bet ir jis nebuvo taip labai nukritęs“, – teigė pašnekovė.
Netikėtai gavo būtiną vaistą
Vos atsidūrusiai ligoninėje Ramintai pradėtas kelių mėnesių įvadinis gydymas chemoterapijomis. Dvi pirmosios savaitės tikrai buvo sunkios, ne tik psichologine prasme, bet ir fizinė savijauta buvo siaubinga. Ligą reikėjo suvaldyti. Po to sekė mėnesis atsistatymui, o tada laukė kaulų čiulpų transplantacija.
„Pradžioje pirmoji gera žinia, po visų gautų blogų tyrimų atsakymų, buvo tai, kad mano kaulų čiulpų donorais tikami būti net du mano broliai – esu iš 5 vaikų šeimos“, – sakė pašnekovė.
Deja, praėjus metams po pirmos transplantacijos, liga atsinaujino.
„Kai taip įvyksta, gydymo pasirinkimas mažėja: reikia dar stipresnių chemoterapijnių vaistų, vienokio ar kitokio režimo, kad pavyktų įveikti ligą. Parinkus gydymą dar kartą buvo atlikta transplantacija panaudojant to paties donoro kamienines ląsteles. Nepaisant šio gydymo, piktybinė liga greitai vėl sugrįžo, pradėjo blogėti tyrimų rezultatai. Tai reiškė, kad reikia keisti ir kartu taikytą medikamentinį gydymą.
Aš tuo metu vartojau taikinių terapijos terapijos medikamentus – tirozinkinazės inhibitorius – šitai ligai tinkantį specifinį gydymą, bet pirmos ir antros kartos vaistų nepakako, reikėjo naujausios – trečios kartos šitos grupės vaistų, kurie dar nebuvo registruoti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Apie tai, kad tokiai diagnozei šie nauji vaistai tinka, gydytojai sužinojo, dalyvaudami tarptautinėse konferencijose, ir pradėjo jų ieškoti Europoje, kad aš galėčiau gauti gydymą. Paieška nevyko labai sklandžiai, tad pradėjau ir pati aktyviai domėtis galimybėmis“, – kalbėjo pašnekovė.
Pagaliau su draugų pagalba Didžiojoje Britanijoje Ramintai pavyko rasti profesorę hematalogę Londone, kuri galėtų padėti. Su ja sukontaktavo ir jau po mėnesio atsidūrė Londone.
„Ten man paskyrė vaistą, kurį gavau per „Vilties“ („Compassionate use programme“) programą, per kurią pacientams nemokamai skiriami vaistai pilnai dar neregistruoti Europoje specifinėms ligoms gydyti, kai nėra kito pasirinkimo“, – paaiškino R. Vilkevičienė.
Kai vaistai buvo registruoti Europoje, iškilo grėsmė, kad moteris jų per minėtąją programą nebegaus. Laimė, ji netikėtai buvo perkelta į „Max Foundation“ kompanijos programą, kuri irgi skiria specifinius vaistus retoms ligoms gydyti. Taigi, vaistų galėjo gauti ir toliau.
„Nežinau, kokie angelai už mane padirbėjo, bet iki šiol nuo 2013 metų vasario 6 dienos aš gaunu tą vaistą – jau daugiau kaip 9,5 metų“, – džiaugėsi moteris.
Vienintelis galimas rizikos veiksnys – stresas
Deja, nepaisant gauto gydymo ir pagaliau atitaikyto vaisto, liga 2014 metų rudenį dar kartą atsinaujino. Tai buvo labai netikėta ir pačiai pacientei, ir jos gydytojams.
„Tikslinantis, kas atsitiko, paaiškėjo, kad vėžinių ląstelių buvo ne tik kraujyje, bet ir smegenų skystyje – likvore, kur naujasis vaistas negalėjo patekti. Matyt, ląstelės ten buvo užsislėpusios ir iš ten liga recidyvavo.
Tada mane dar kartą gydė chemoterapijomis, įvairiais protokolais. Galų gale atliko galvos ir stuburo smegenu radioterapiją, bei kartotines lumbalines punkcijas, leidžiant chemoterapiją į stuburo kanalą. 2017 m. buvo atlikta paskutinė tokia procedūra. Dabar tik reguliariai tikrinuosi ir, atrodo, kad esu sveika bei jaučiuosi pakankamai stipri“, – teigė pašnekovė.
Moteris neįsivaizduoja, kodėl ją užklupo tokia liga, bet įtaria, kad priežastis veikiausiai buvo stresas, nes jokių kitų galimų rizikos veiksnių nebuvo.
„Manau, kad tai buvo stresas. Tuo periodu maždaug penkmetį turėjau jo nemažai. Neturiu kito paaiškinimo, kodėl susirgau, nes aš visada buvau ta, kuri visiems aiškino apie sveiką mitybą, judėjimo svarbą. Mėgstu aktyvų gyvenimo būdą, lauko pramogas, daug judėdavau su vaikais. Net ir po gydymo labai greitai pradėjau važinėti riedučiais, vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis“, – sakė R. Vilkevičienė.
Dar būdama ligoninėje, vos sustiprėjusi po sunkaus gydymo, moteris stengėsi, kiek įmanoma, laikytis įprastinės savo rutinos: judėti, nors tai ir buvo sudėtinga uždarytai palatoje, praustis po šaltu dušu, palaikyti aplink save švarą, pvz., radusi progą nuvalė savo palatos langus.
„Turbūt man padėjo pozityvumas, mane supę žmonės. Į kiekvieną gydymą žiūrėjau, kaip į kažkokį švęstą vandenį, kuris suteikia sveikatos ir nepakenkia. Vertindama savo ligą stengiausi negalvoti, kad tai yra beviltiška, nors tikrai situacija buvo labai sudėtinga. Bandžiau save nuteikti, kad, jeigu yra nors maža galimybė pasveikti, tai pasveiksiu, jeigu yra rakto skylutė tamsiame kambaryje, pro ją išlįsiu. Toks nusiteikimas buvo ne mano vienos – daug žmonių mane palaikė. Žinojau ir tai, kad reikia gyventi dėl vaikų. Tai turbūt ir padėjo“, – spėjo pašnekovė.
Priežastį padėjo rasti molekuliniai tyrimai
R. Vilkevičienės ligos priežastį aptikti pavyko, atlikus diagnostinius molekulinius tyrimus. Jie atlikti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Molekulinės medicinos laboratorijoje, kuriai vadovauja medicinos biologas daktaras Mindaugas Stoškus. Priklausomai nuo piktybinės kraujo ligos fenotipo ir jos klinikinės eigos, šioje laboratorijoje atliekamas visas spektras vėžinių kraujo ląstelių tyrimų, padedančių identifikuoti konkretaus paciento ligos biožymenis.
Anot daktaro M. Stoškaus, gavus tyrimų rezultatus, tikslinamas ligos tipas, prognozuojama jos eiga ir, svarbiausia, parenkamas specifinis bei efektyviausias gydymas.
„Pagal tyrimo objektą biožymenis galima suskirstyti į grupes: citogenetiniai, genominiai žymenys, kurie rodo didelės apimties genetinės medžiagos pokyčius vėžinėje ląstelėje. Tai gali būti chromosomų skaičiaus (kariotipo) pokyčiai, jų struktūros pakitimai, didelės dalies genetinės medžiagos praradimai, apsikeitimai genetine medžiaga tarp skirtingų chromosomų (translokacijos), epigenetiniai pokyčiai ir kt.
Kita grupė žymenų yra genų nukleotidų sekos pokyčiai (vieno-kelių nukleotidų pakitimai ar įvairaus ilgio intarpai ar išskritos genų sekose), sulietinių genų transkriptai. Būtent pastarojo tipo žymuo ir buvo nustatytas šios pacientės leukeminėse kraujo ląstelėse. Jis vadinamas BCR::ABL1 sulietinio geno transkriptu.
BCR::ABL1 sulietinis genas susidaro, kuomet ląstelėje įvyksta genetinės medžiagos translokacija tarp 9 ir 22 chromosomų. Susiformuoja vadinamoji Filadelfijos (angl. Ph) chromosoma, o joje esantis sulietinis BCR::ABL1 genas koduoja nenormalios funkcijos BCR-ABL1 baltymą. Pastarasis įgalina nekontroliuojamą ląstelių proliferaciją (ląstelių populiacijos augimą dalijimosi būdu, – red.). Priklausomai nuo to, kokiame kraujodaros ląstelės brendimo etape įvyko ši mutacija, sukeliamos skirtingo fenotipo ir klinikinės eigos piktybinės kraujo ligos – lėtinė mieloleukemija, ūminė limfoleukemija ar ūminė mieloleukemija“, – paaiškino daktaras M. Stoškus.
Anot pašnekovo, prieš keletą dešimtmečių leukemijos, kuriose nustatyta Ph chromosoma, arba, kalbant genų lygmenyje, – BCR::ABL1 sulietinis genas, pasižymėjo bloga prognoze ir sunkiai pasiduodavo gydymui chemoterapiniais preparatais. Tačiau išradus specifinį ir efektyviai veikiantį BCR-ABL1 baltymo aktyvumo slopiklį, šių ligų gydyme įvyko tikra revoliucija – vadinamoji taikinių terapija.
„Ji iš esmės pakeitė lėtinės mieloleukemijos gydymą. Ši liga iš sunkiai pagydomos, tapo santykinai paprastai kontroliuojama, o didžioji dalis tokių pacientų pasveiksta ir sugrįžta į pilnavertį gyvenimą.
Dėl savo biologinių ypatumų ūminė limfoblastinė leukemija su Ph chromosoma, kuria sirgo Raminta, yra dar agresyvesnė liga nei lėtinė mieloleukemija, todėl vien gydymo „įprastais“ BCR-ABL1 baltymo inhibitoriais tokiais atvejais nepakanka. Siekiant išvengti ligos atsinaujinimo, jai buvo atlikta ir kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija“, – pasakojo daktaras M. Stoškus.
Kaip aiškino daktaras, Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre visi transplantuoti pacientai yra kruopščiai sekami, tiriant kaulų čiulpų ir periferinio kraujo mėginius laboratorijoje.
„Laboratorijoje naudojame ypatingai jautrius molekulinio monitoringo metodus, kurie padeda labai anksti pastebėti galimą agresyvios ligos atsinaujinimą. Taip nutiko ir Ramintos atveju, kuomet po kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos buvo nustatytas atsinaujinęs BCR::ABL1 geno aktyvumas.
Siekiant išsiaiškinti to priežastis, mūsų laboratorijoje šiam ligos atvejui buvo atlikti papildomi BCR::ABL1 geno sekoskaitos tyrimai. Jų metu nustatyta naujai atsiradusi ir atsparumą įprastam inhibitoriui lemianti mutacija T315I (Thr315Ile) geno BCR::ABL1 nukleotidų sekoje. Remiantis šiais radiniais, atsinaujinusiai Ramintos ligai gydyti buvo sėkmingai pritaikytas sekančios eilės BCR-ABL1 baltymo inhibitorius, pritaikytas ligos atmainoms su T315I mutacijomis gydyti.
Šis klinikinis atvejis yra gera iliustracija, kokie svarbūs kasdieninėje onkohematologinių ligų diagnostikos ir gydymo praktikoje yra molekuliniai diagnostiniai tyrimai. Savalaikis jų atlikimas bei darnus klinicistų ir laboratorijos specialistų darbas leidžia maksimaliai tiksliai nustatyti ligos tipą, prognozuoti jos eigą bei parinkti geriausią įmanomą individualizuotą gydymą“, – neabejojo gydytojas.
Tyrimai išgelbėjo ne vieną pacientą
Asociacijos „Kraujas“, vienijančios kraujo vėžiu ir kitomis retomis vėžio formomis sirgusius, sergančius ligonius, jų artimuosius bei gydytojus, pirmininkė Ieva Drėgvienė pastebėjo, kad R. Vilkevičienės istorija yra išties unikali ir dėl pačios jos herojės, jos įkvepiančio pozityvumo, ryžto, gebėjimo priimti ligą, su ja gyventi, dirbti, auginti vaikus, ir dėl sudėtingos kelionės sveikimo link.
Anot pašnekovės, dabar molekuliniai tyrimai tapo standartine diagnostikos ir ligos sekimo dalimi. Jie padeda nustatyti tikslią diagnozę, nes dauguma kraujo ligų išsivysto būtent todėl, kad ląstelėse įvyksta tam tikros mutacijos.
„Skirtingoms ligoms būdingos skirtingos mutacijos. Jų nustatymas svarbus ir ligos prognozei, gydymo parinkimui. Kartais, nustačius tam tikrą genetinį pakitimą, galima pradėti gydymą taikinių terapija, veikiančia būtent nustatytą mutaciją turinčias ląsteles. Gydymo eigoje galima labai jautriais molekulinės genetikos metodais sekti, ar liko ligos ląstelių, turinčių ligos pradžioje nustatytą pakitimą“, – paaiškino I. Drėgvienė.
Nustačius tam tikrus molekulinius žymenis (pakitimus) jau ne vienam pacientui buvo sėkmingai pritaikyta taikinių terapija ir pavyko sukontroliuoti jų ligą.
„Neretai tai būdavo gydymas inovatyvias vaistais, kurie kartais dar naudojami tik klinikiniuose tyrimuose. Pasitaikė ir atvejų, kai, norint pritaikyti itin naują gydymą taikinių terapija, teko bendradarbiauti ir su užsienio hematologijos centrais“, – prisiminė asociacijos „Kraujas“ vadovė.