Stengiasi daugiau judėti
Ne vienam 71 metus skaičiuojančio D.Ževžikovo draugui operuota širdis. Vyras tikino, kad dėl to jie nenusimena: „Po operacijos gyvename visavertį gyvenimą, nepersidirbame, bet nepamirštame judėti.“
Raudondvario gyventojas pasakojo, kad kasryt, nesvarbu, kokie būtų oras ar savijauta, jis eina pasivaikščioti bent 2 km: „Visada pradedu eiti prieš vėją, kad grįžtant jis pūstų į nugarą.“
„Specialiai važinėju viešuoju transportu, jei važiuočiau automobiliu, tai nuo namų iki jo – 5 m. Nuo stotelės iki namų – jau 300 m“, − patarė norintiesiems daugiau judėti, rašoma leidinyje „Savaitraštis Kaunui“.
Prieš 8 metus operuotas širdies chirurgo A.Sasnausko, D.Ževžikovas laikosi visų gydytojo duotų nurodymų: reguliariai tikrinasi sveikatą, vartoja nurodytus vaistus.
Gyvenimas pakito
Pirmuosius širdies nepakankamumo simptomus D.Ževžikovas pradėjo jausti staiga: „Lipdamas laiptais į antrą aukštą turėdavau stabtelėti, norėdamas lipti į trečią.“ Vyras pasakojo, kad vaikystėje sunkiai sirgo, po ligos iš ligoninės išėjo susuktomis kojomis. Tada gydytojai pranašavo, kad senatvėje jis turės širdies problemų.
„Iš kojos paėmė „švarų vamzduką“, atliko zondavimą, širdies šuntavimo operaciją. Pakeitė vamzdukus, aprūpinančius mano širdį ir padedančius varinėti kraują“, − šmaikštavo vyras.
Paprašytas prisiminti pooperacinį laikotarpį D.Ževžikovas sakė, kad reabilitacija Druskininkuose buvo it atkakli kelionė: „Iškart po operacijos galėjau užlipti tik 3 laiptukus, savaitės pabaigoje − jau 7, o po 4 savaičių nesustodamas užropodavau į ketvirtą aukštą.“
Bando suburti senjorus
Sveikatos bėdos nepakeitė smalsaus ir komunikabilaus D.Ževžikovo būdo – po operacijos jis neužsidarė namuose, o sugalvojo įvairios veiklos, ja bando sudominti ir daugiau žmonių. Kadaise, gyvendamas Anglijoje, kaunietis matė, kad ten labai populiarūs vadinamieji kaimynų klubai. Deja, grįžęs į gimtąjį miestą jis nerado tokių, kurie tiktų vyresnio amžiaus žmonėms ir patenkintų jo pomėgius, todėl nusprendė bendraminčius suburti pats.
„Turiu dirbtuves Karo ligoninės g. 25, jas vadinu „Pensiniu fondu“ – ten dabar bandau surinkti anglų kalbą norinčių mokytis senjorų grupę“, − visus norinčius lavintis kvietė prisijungti senjoras.
Vyrui patinka istorija, jis pats savarankiškai kelerius metus mokosi ir tobulina anglų kalbos žinias. Mėgstantis bendrauti vyras dažnai užsuka į biblioteką ir nepraleidžia progos pakalbinti užsieniečių tiesiog gatvėje. „Pamatęs žmogų su žemėlapiu prieinu ir klausiu: „Can I help you?“ Taip galiu pasipraktikuoti anglų kalbą“, − sakė D.Ževžikovas.
Kaunietis apgailestavo, kad kol kas rado nedaug besidominčių anglų kalbos tobulinimu, bet tarp jų – itin įdomios asmenybės: „Atėjo 72 metų vyras, daug kartų bėgęs pusę maratono, skambino 80 metų dama.“ Anglų kalbos klube – D.Ževžikovui priklausančioje žibalinėje – susirinkę senjorai mokytojo nesamdo, nes tai per brangu. Tiesa, padedant organizacijai „Actio Catholica Patria“ trumpam pavyko rasti savanorį – Kaune gyvenęs mielai patalkino senukams.
Mėgstama veikla – itin svarbu
„Anglų kalbos mokymasis man tapo ne prievole, o pomėgiu, padedančiu pabėgti nuo nereikalingų minčių, pvz., kiek kainuoja šildymas. Yra žmonių, kurie ir persirgę sunkiomis ligomis nepasikeičia, slepiasi savo uždarose erdvėse ir keikia Vyriausybę“, − atvirai dėstė linksmo būdo vyriškis.
Ilgai mėgėjiškai regbį žaidusiam kauniečiui iki šiol patrauklūs netradiciniai žaidimai su kamuoliu. Dabar vyrą itin traukia Anglijoje išmėgintas bowlsas – D.Ževžikovas norėtų suburti aktyvius senjorus, norinčius parkuose žaisti šį nesudėtingą, bet smagų žaidimą.
D.Ževžikovo nuomone, sveikatą teikia ne tik vaistai ir gydytojai. Svarbesnė yra mėgstama veikla. „Vis kartoju iš vieno žmogaus girdėtą frazę, tiesa, ne visi ją supranta: geriau senatvėje užsiiminėti niekais nei niekuo neužsiimti. Nereikia siekti naudos ar racionalumo, svarbiau, kad veikla būtų maloni, teiktų džiaugsmo“, − kauniečiams patarė ramybe spinduliuojantis senjoras. – Jei aš spartinčiau tempą, pavyzdžiui, vyčiausi autobusą, patirčiau stresą ir tai baigtųsi blogai.“ Vyras juokavo, kad širdininkams po operacijų tinka tas pats patarimas apie troleibusus kaip ir emociškai vyro įskaudintoms moterims: „Nepergyvenk ir nebėk paskui – atvažiuos kitas.“
Kauno meras grįžo darban
Pasaulinės širdies dienos proga Kauno miesto savivaldybėje surengta atvira visuomenei konferencija. Joje pasirodė ir po ilgo nedarbingumo į savivaldybę grįžęs miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Rugpjūčio 22 d. jam operuotas apendiksas, anksčiau, liepos pabaigoje, – atlikta širdies operacija. V.Matijošaitį operavo LSMU Kardiologijos klinikos vadovas R.Benetis su komanda.
„Savaitraščio Kaunui“ žurnalistės kalbintas miesto vadovas tikino, kad ir pooperaciniu periodu žinojo, kas vyksta savivaldybėje – vos pradėjęs vaikščioti po operacijos V. Matijošaitis kartą per savaitę susitikdavo su vicemeru ir direktoriumi, aptardavo visas naujienas. „Darbai vyksta, jie nepriklauso nuo vieno žmogaus. Tai – didelis aparatas“, − dėl praleistų darbo dienų ramino miesto vadovas.
Paklausus, ar smarkiai teko pakeisti savo dienos režimą ir įpročius, Kauno meras iš švarko kišenės išsitraukė ir parodė dėžutę su tabletėmis. „Kai sveikinuosi ir paduodu ranką, žiūriu, kad nesupurtytų“, − pro šalį einančiam kolegai itin atsargiai tiesdamas dešinę kalbėjo V. Matijošaitis. Jis atvirai prisipažino, kad buvo apsileidęs ir mažai rūpinosi savo sveikata: „Aš jau seniai turėjau nuolat vartoti vaistus, bet dažniausiai pamiršdavau.“ Pasiteiravus, gal nauja žmona padėtų priminti apie laiku vartotinas tabletes, V.Matijošaičio veidu nuslinko liūdesio šešėlis: „Nėra taip paprasta, − jis padarė pauzę, − pamiršti tai, kas buvo gera.“
Po širdies operacijos privalomai reabilitacijai Kauno miesto meras išsirinko ką tik duris atvėrusią Kulautuvos reabilitacijos ligoninę. „Pasivaikščiodavau, pailsėjau, pagalvojau. Telefoną išjungdavau. Patiko“, − konkrečiai dėstė į darbus grįžęs V.Matijošaitis.