Donorui prireikė kitų kraujo
Užklupusią sunkią ligą – mielodisplazinį sindromą – Antanas vadina likimo akibrokštu. Anksčiau aktyviai sportavęs, didesnių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjęs vyras ne vienerius metus buvo neatlygintinas kraujo donoras. Tačiau nepagalvojo, kad labai greitai jis pats taps priklausomas nuo donorinio kraujo.
„Prieš trejetą metų eilinį kartą Alytuje davęs kraujo laukiau eilėje dokumentams įforminti. Išgirdau, kad mano kraujas netinka. Pradėjo ieškoti to priežasčių. Atliko visus įmanomus tyrimus, net ir tuos, kurių, kaip dabar pasirodo, nereikėjo. Tik atvykus čia į klinikas nustatytas žemas hemoglobino lygis dėl to, kad tinkamai nedirbo kaulų čiulpai“, – pasakojo Antanas.
Mielodisplazinis sindromas – piktybinė kraujo liga. Ji pasireiškia sutrikusia kraujodara. Tuomet kaulų čiulpuose gaminamos nevisavertės kraujo ląstelės, dažnai kartu gaminamas ir nepakankamas jų skaičius.
Kurį laiką Antanas buvo tik stebimas, o vėliau padėtas lašinti donorinis kraujas. Kaip skaičiuoja medikai, pacientui prireikė apie 42–56 litrų kraujo.
„Beveik du su puse metų buvau priklausomas nuo kitų, taigi savo duotą kitiems kraują atsiėmiau su kaupu. Į klinikas porai dienų iš pradžių važiuodavau kas tris, vėliau – kas dvi savaites. Praktiškai ligoninė tapo antraisiais namais“, – sakė pašnekovas.
Priėjo pavojingą ribą
Perpilamo kraujo „injekcijos“ hemoglobino lygį pakeldavo, pavyzdžiui, tik nuo 60 g/l iki 70 g/l, kai norma yra 130 g/l.
„Manęs klausdavo, iš kur žinau, kada jau metas važiuoti į klinikas? Mokau muzikos vaikus darželyje. Kai jie mane einant koridoriumi jau imdavo aplenkti, būdavo blogas ženklas“, – šyptelėjo Antanas.
Tačiau vis taip dažniau perpilant kraują vyrą pradėjo kamuoti baimė. „Kas bus, kai reikės atvykti kas kelias dienas? Jau artės pabaiga?“ – pastebėjo pašnekovas.
Dėl iš organizmo nepasišalinančios geležies atsirado ir sąnarių, raumenų skausmai. Prieita riba, kada vien su donorų perpilamu krauju išgyventi vyras nebegalėjo.
„Taip pamažu virsdamas „geležiniu žmogumi“ tik metalo laužui būčiau likęs tinkamas, – juokavo Antanas. – Taigi nusprendžiau rizikuoti – keisti kaulų čiulpus ir tikėtis paties geriausio.“
Donoru taps brolis
Antanas kilęs iš gausios – net trylikos vaikų – šeimos, tad kaulų čiulpų donoro ilgai ieškoti nereikėjo. Juo taps vienas iš keturių likusių brolių, nors net trijų jų suderinamumas buvo tinkamas.
„Su šiuo broliu esame panašiausi ne tik būdu, bet išvaizda. Su juo visada gerai sutarėme, gal ir kraujas nesibars“, – juokavo vyras.
Šiuo metu jis klinikose jau savaitę yra ruošiamas transplantacijai. Atlikus visus reikalingus tyrimus šiandien vyrui taikoma chemoterapija. Antanas tikino, kad operacijos laukia optimistiškai.
„Supa puikūs medikai profesionalai, tad nieko nebijau. Įsivaizdavau, kad bus sunkiau, bet jau apsipratau ir su chemija. Taigi kovosiu iki pabaigos ir pasieksiu pergalę“, – šypsojosi vyras.
Interviu
VUL Santaros klinikų gydytoja hematologė Renata Jučaitienė:
- Kas lemia susirgimą mielodisplaziniu sindromu?
- Nėra aiškiai žinomos mielodisplazinio sindromo priežastys. Bet manoma, kad didžiausią įtaką turi genetika. Mielodisplazinis sindromas – gana klastinga liga, lydima nespecifinių simptomų. Žmogus gali visai nieko nejausti, nes organizmas gerai prisitaiko prie palengva mažėjančio hemoglobino kiekio kraujyje. Tokie pacientai ir su 50 g/l hemoglobino koncentracija dar sugeba ir vaikščioti, ir laiptais lipti.
Minimam pacientui transplantacija jau buvo būtina, nes dėl dažnų kraujo transfuzijų pradėjo eritrocituose per daug kauptis geležies. Ji nebepasišalina iš organizmo – inkstai, kepenys ir kiti organai tiesiog yra prisisunkę geležies.
Mielodisplaziniu sindromu sergantys ir transplantacijos laukiantys su gera prognoze pacientai sudaro maždaug dešimt procentų visų sergančiųjų kraujo ligomis. Šiaip pagrindiniai ligoniai, kuriems reikalinga kaulų čiulpų transplantacija – sergantieji ūmine leukemija.
- Kodėl prireikia chemoterapijos?
- Pacientui iki transplantacijos devynias dienas taikoma chemoterapija, kad būtų visiškai sunaikinta jo kraujodara. Tai būtina, nes reikia „pasodinti“ naujas ląsteles – štai prieš sėdami žolę pirmiausia taip pat viską išnaikiname chemijos pagalba. Be chemoterapijos kurso naujos ląstelės neprigytų. Tikimasi, kad vėliau pacientas bus nuo mūsų nepriklausomas.
- Lengviau surasti donorą, kai žmogus turi artimų giminaičių?
- Randame donorą tarp brolių ir seserų 25 procentams pacientų. Tačiau būna ir iš dvylikos vaikų šeimos nė vieno nepavyksta rasti. Tokiu atveju ieškoma vadinamo negiminingo brolio. Donoro kraujo grupė visiškai nėra svarbi. Šiuo atveju paciento kraujo yra grupė A-, o brolio – B+. Ir po pusmečio Antanas turės B+ kraujo grupę. Čia svarbiausias suderinamumas pagal žmogaus leukocitų antigeną.
- Didelė operacijos rizika?
- Tai – nelengvas sprendimas, nes mirtingumas nėra mažas. Tikimybė, kad operacija nepasiseks, yra dešimt dvidešimt procentų. Pacientai gali paruošiamosios chemoterapijos neatlaikyti, didelė rizika žaibiškų infekcijų potransplantaciniu periodu. Trisdešimt procentų pacientų transplantacijos būna sėkmingos, persodiname ir pamirštame. Dar trisdešimt procentų – sunkesni atvejai. Viskas priklauso nuo organizmo reakcijos. Jei nėra su transplantacija susijusių komplikacijų, kraujodara visiškai atkuriama.