Ši onkologinė istorija prasidėjo kaip ir daugelis kitų – klastinga liga smogė iš pasalų. Iki tol nuolat sveikata ir guvumu tryškęs sūnus tik kartą nusiskundė pilvo skausmais, rašoma pranešime spaudai. Dar penkerių metukų neturintį Adą pakartotinai pas gydytojus nuvežusi mama tada negalėjo patikėti – sūnui diagnozuotas piktybinis inksto auglys. Apie sunkią kelionę į pasveikimą, apie tai, kas padeda nepalūžti ir net sustiprina šeimą – atviras marijampolietės pasakojimas.
Ligą išdavė pilvo skausmas
Sausio mėnesį Adas Staskevičius atšventė septintąjį gimtadienį (antrasis gimtadienis po ligos namie). Jis šeimai buvo itin džiaugsmingas, nes dar neseniai ataugę sūnaus plaukeliai primena mažylio stiprybę ir įveiktą ligą.
Tėvai dėl sūnaus sveikatos pirmąkart sunerimo 2015 m. rugsėjį. Nuo pirmo sūnaus nusiskundimo iki šokiruojančios diagnozės praėjo vos savaitė.
„Pirmadienį jam skaudėjo pilvą, kažkas buvo neaišku. Penktadienį ėjome pakartotinai daryti tyrimus ir daktarė apčiuopė naviką. Iškart sūnui atlikta echoskopija, kuri ir parodė auglio dydį, tada buvome skubiai išsiųsti į Kauną“, – pasakojo mama.
Navikas buvo didelis – 13x10 centimetrų. Per kiek laiko susiformuoja toks darinys, niekas pasakyti negali, o mama nelinkusi spekuliuoti.
„Vėliau, kai daugiau sužinojome apie ligą, tam tikrus simptomus ėmiau atpažinti mačiusi ir anksčiau, gal liepą, bet jie labai nespecifiniai – nevalgumas ir t. t. Juk negalvoji iškart apie vėžį. Neleidau sau kelti tokių klausimų, ieškoti kaltų. Turėjome rezultatą ir reikėjo visas jėgas koncentruoti, kad sūnus pasveiktų“, – pabrėžė Rita.
Berniukui diagnozuota nefroblastoma – tai piktybinis inksto auglys, susiformuojantis iš nebrandžių ląstelių (nefroblastų). Jis sudaro 90 proc. vaikų inkstų navikų. Paprastai tėvai guzą ar darinį pilvo srityje pirmą kartą pastebi vaiką rengdami ar maudydami, kartais – visai atsitiktinai, kuomet vaikas tiriamas dėl kitų priežasčių, pvz., traumos pilvo srityje.
Nesibaigiantys klausimai, į kuriuos nebuvo atsakymų
Mama šiandien džiaugiasi gydytojų atvirumu, profesionalumu. Po echoskopijos medikė iškart pasakė matanti auglį, esą veikiausiai tai – Wilmso navikas. Manoma, kad jis yra mutacijų (patologinių pasikeitimų) konkrečiuose genuose, esančiuose 11 chromosomoje, pasekmė.
„Man, žinoma, pirminė reakcija buvo šokas, neigimas – negi mano sūnus serga vėžiu? Nei šeimoje, nei artimoje aplinkoje nebuvome susidūrę su onkologinėmis ligomis, todėl buvo sunku patikėti diagnoze, kuri smogė tarsi iš oro“, – pripažįsta ji.
Palūžti juodžiausią akimirką neleido šeimos palaikymas, profesionali Kauno klinikų vaikų hematologė Justina Klimaitė, kuriai berniuko mama dėkinga iki šiandien.
„Ji viską aiškino labai suprantamai – kas dabar laukia, ką darysime ir kodėl. Mėginau išgauti atsakymus, kas bus ateityje, ką jie gali pažadėti, tačiau gydytoja ramino, kad reikia dirbti nuosekliai, įveikti vieną etapą, tada žiūrėti, kas bus, kaip liga pasiduos gydymui. Dabar jau suprantu medikus – kalbant apie vėžį, tu nieko negali žadėti. Į susitikimą ateidavau susirašiusi begalę klausimų ir jie kartodavosi – tai kas visgi laukia mano vaiko? Gydytoja ir dešimtą kartą atsakydavo, neprarasdavo kantrybės“, – mena R. Staskevičienė, padėką reikšdama ir nuostabioms seselėms.
Šeimai šiuo sunkiu periodu labai daug padėjo ir Paramos ir labdaros fondas „Mamų Unija“.
„Mamų Unija – nuostabi organizacija! Mums ligoninėje labiausiai trūkdavo linksmybių, todėl jų apsilankymai būdavo lyg šviežio oro gurkšnis. Džiugu, kad esant problemai turi, kur kreiptis, nesi paliktas vienas. Parama vaistais, higienos priemonėmis, pica, balionais į skyrių ir , aišku, šypsena – tai mums būdavo geriausi vaistai. Džiaugiuosi fondo veikla ir jų projektais“, – dalijosi mama.
Labai guodė ir tai, kad, taikant šiuolaikinį gydymą, pasveiksta 70-90 proc. sergančiųjų.
Šypsena platėja
Buvo sudarytas gydymo planas – priešoperacinė chemoterapija, chirurginė operacija, spindulinis gydymas, tada – agresyvi chemoterapija (12 seansų po tris paras).
Operacija praėjo sklandžiai. Sunkumai prasidėjo antroje gydymo dalyje, kaip mama mena, nuo 7 chemoterapijos.
„Galiausiai viskas nusibosta, o pabaiga vis dar toli, galo nematyti. Buvo sunku tiek sūnui, tiek man. Kai jam ėmė slinkti plaukai, nuskutau juos. Jis pažiūrėjo į veidrodį ir nepatikliai, netikėdamas klausė – mamyte, kodėl mane taip nukirpai? Skaudu“, – atsidūsta pašnekovė.
Ataugę vaiko plaukučiai – puikus pavyzdys kaip greitai bėga laikas, kad liga – jau už nugaros, praeityje.
Intensyvus gydymas baigtas 2016 m. rugsėjį. Vėliau sekė stebėsena.
„Pakitimų nėra. Iš pradžių dar bijai patikėti, kad viskas pavyko, stengiesi džiaugtis tyliai, bet vėliau šypsena platėja“, – kukliai pripažino mama.
Tiesa, kelio į klinikas pamiršti dar kurį laiką neteks. Kas tris mėnesius reikės apsilankyti pas gydytojus, tęsti tyrimus.
Svarbus tikėjimas
Ligoninėje šeima susipažino ir su kitais panašaus likimo mažyliais ir jų artimaisiais. Tai, pašnekovės teigimu, irgi padeda.
„Supranti, kad juoda ne tik tau. Kitiems būna dar blogiau, o tu čia ne vienas. Sergančių vaikų tėvai – labai stipri, palaikanti bendruomenė. Daug kalbėdavomės, dalindavomės patyrimais, žiniomis. Pavyzdžiui, nevalgo vaikas, nors tu ką. Virtuvėlėje visos kartu gamindavome, tai mano sūnus valgydavo kitos mamos maistą, o jos vaikas – maniškį. Teko su keliais vaikais atsisveikinti, išlydėti. Buvo visko“, – atvirai dėsto marijampolietė.
Kiekvienos šeimos istorija skirtinga, tačiau tokios nelaimės akivaizdoje, R. Staskevičienės teigimu, gyvybiškai būtina neprarasti tikėjimo.
„Jei tikėsi, išlipsi iš tos duobės. Niekada sau neleidau pasiduoti. Buvo blogos mintys ir mane apnikusios, reikia išmokti jas nuvyti. Užsidedi kapišoną, akinius ir eini pirmyn. Medikais tikėjau, jie puikiai darė savo darbą. Nebuvome palikti vieni. Kai man reikėjo, buvo iškviesta ir psichologė. Esu išvyta ir iš palatos porą kartų. Buvo visko, bet tai reikia įveikti, dėl sūnaus. Juk jam dar sunkiau. Jam skaudėjo, buvo bloga, jis nenorėdavo keltis iš lovos. Esu stipriai nusižengusi ir kelių eismo taisyklėms, kai su iš skausmo žviegiančiu (ne ne verkiančiu) vaiku lėkiau į Kauną, nežinojau, kas darosi“, – juodžiausiais gyvenimo iššūkiais dalinosi moteris.
Dėl klastingos „pupos“ keitėsi ir vertybės
Tėvai prie Ado nevartojo žodžio „vėžys“, tačiau sūnaus ausis jis pasiekdavo iš aplinkinių.
„Vaikas yra pakankamai žingeidus. Turėdavau jam detaliai paaiškinti, kas jo laukia. Mėginau keletą kartų jį nusivesti echoskopiniam ištyrimui nieko nesakiusi, tai jis nesileisdavo, prasidėdavo isterijos. Naudingos informacijos kaip bendrauti su vaiku radau internete. Todėl sūnui aiškinau taip – jo pilvelyje užaugo negera pupa, kurią reikia išimti. Ji kaip supuvęs obuolys plečiasi, todėl reikia nedelsti. Jam toks vaizdingumas padėjo suprasti savo ligą, nurimti“, – įsitikinusi pašnekovė.
Liga privertė mažąjį Adą suaugti anksčiau
„Šiandien jam svarbu susitikti su draugais, apsikabinti, kad jį priimtų, kad jis su visais sutartų, bendrautų – tai jam vertybė. Laikas su draugais važinėjantis dviračiais jam daug didesnė vertybė nei koks šokoladas ar daiktai“, – pastebi mama.
Tai, kad namuose grįžtančio brolio laukė dar maža sesutė, privertė šeimą „susiimti“ dar tvirčiau.
„Ne visos bėdos sukosi aplink Adą. Kai jis susirgo, sesei dar nebuvo sukakę metai. Vyrui palieki mažylę, o pati leki į ligoninę su sūnumi. Šiandien dukra jau supranta, kas ta ligoninė. Kai jai buvo vos pusantrų metų, ji mus kartais lydėdavo į ligoninę darytis kraujo tyrimų. Atsisėsdavo šalia brolio ir laikydavo jo ranką, kol gydytoja imdavo kraują. Kai jau mokėjo kalbėti, ramindavo jį, sakydama „nebijok, aš tave pasaugosiu“, – susigraudinusi pasakojo dviejų vaikų mama, linkėdama stiprybės ir kitoms panašaus likimo šeimoms.
Kviečia padėti
Paramos ir labdaros fondas „Mamų Unija“ , nuo 2008 metų rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga. Kasmet tokių mažylių būna iki 100. 80 proc. vaikų sėkmingai pasveiksta, tačiau onkologinės ligos gydymas – ilgas ir sudėtingas procesas, kuris trunka nuo pusės iki 2-3 metų.
Kad palengvintų vaikų gydymą ir sveikimą, „Mamų Unija“ :
* Perka nekompensuojamus vaistus, apmoka nekompensuojamus tyrimus ir sergančių vaikų gydymą užsienyje ;
* suteikia sergantiems vaikams slaugos priemones ;
* gerina onkohematologinio skyriaus būklę, perka trūkstamą įrangą ;
* organizuoja terapinius renginius ligoninėje, pildo sergančių vaikų svajones;
Paaukoti vėžiu sergantiems vaikams galite skirdami 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio ir kitais būdais. Daugiau informacijos www.mamuunija.lt