Priklausomybė – lėtinė, tačiau gydoma arba kontroliuojama sveikatos būklė, todėl įsitikinimas, jog priklausomybę turintys asmenys yra pavojingi, patys kalti ar nepajėgūs gydytis ir sveikti yra klaidingas. Žodynas svarbus ne dėl skiemenų. Jei mes teisingai parenkame žodžius, tai žmogus greičiau kreipiasi pagalbos, labiau priima pagalbą, o nuo to laimi visi. Stigmatizuojami žmonės yra mažiau linkę kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus, nes kam nors sužinojus apie jų priklausomybę jaučia baimę dėl galimų socialinių ir teisinių pasekmių, o neigiami stereotipai kuria jų atžvilgiu gailesčio, baimės ar net pykčio jausmus.
Kaip kiekvienas savo darbuose galime mažinti stigmą, vengti stereotipų, neklijuoti etikečių ir dirbti profesionaliai, besiremdami pasauliniais tyrimais ir mokslu grįstais įrodymais, pirmadienį Vilniuje atsakingo verslo kavinėje „Mano guru“ pristato Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisų ekspertė Karilė Levickaitė, RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gyd. toksikologas Haris Jakavičius ir Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič.
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė teigia, kad „kai kurie žmonės, reaguodami į socialines, psichologines ir fizines bausmes, kurias patiria visuomenėje ar artimoje aplinkoje, kad sumažintų skausmą, pagalbos ieško pasirinkdami psichoaktyvias medžiagas. O žeminantis atstūmimas, etikečių klijavimas, kurį patiria stigmatizuojami dėl psichoaktyvių medžiagų vartojimo, yra galinga socialinė bausmė, skatinanti juos toliau ir galbūt intensyviau vartoti psichoaktyvias medžiagas. Atsiranda stigma, žmogus ilgainiui įsisavina ir priima neigiamus stereotipus. Tai virsta „visuma“ – žmogus jaučiasi „sulaužytas“, nepasitiki savimi ir savęs nevertina“.
Nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisų ekspertė Karilė Levickaitė įsitikinusi, kad teisingai kalbėdami apie bet kokios psichikos sveikatos sunkumų patirties turintį žmogų, mes padedame ne tik kitam, bet ir patys sau: „Mūsų stigmatizuojantys požiūriai ir iš to kylanti stigmatizuojanti kalba padidina žmonių patiriamą gėdą, menkumo jausmą ir tuo pačiu izoliaciją. O tai neskatina kreiptis pagalbos. Psichikos sveikata gyva vis dar šešėliuose ir mes turime ne tik tinkamai kalbėti, bet apskritai kalbėti. Ir ta tyla nepadeda nei reaguoti su empatija, nei suteikti tinkamą pagalbą. Juolab, kad dar egzistuoja ir vadinamoji internalizuota stigma, kai visuomenės požiūris galiausiai tampa netgi požiūriu į save“.
RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gyd. toksikologas Haris Jakavičius atkreipia dėmesį, kad priklausomybės sindromas formuojasi lėtai ir turi kelias stadijas bei kviečia būti atidžiais ir atsakingais ir visus profesionalus – medicinos darbuotojus: „Vien tai, kad žmogus pasirodo pas gydytoją, jau įrodo, kad jis pripažįsta, jog turi problemą. Gydytojo tikslas – pacientą motyvuoti, padrąsinti, sudaryti gydymo planą, o ne moralizuoti, teisti, smerkti. Mes esame tie, kurie priklausomiems žmonėms suteikiame viltį rasti sprendimus. Ir teisingi mūsų pačių žodžiai turi labai didelę galią gydymo sėkmei“.
Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič aiškina, kad yra valstybių, kurios jau ne vienerius metus „ne geranoriškų kvietimų, o vyriausybinių nutarimų lygiu sprendžia ir įrodo teisingų terminų prasmę“: „Paskutinį dešimtmetį pasaulyje egzistuoja nemažai gerosios praktikos, kaip pagarbiai ir įtraukiai kalbėti apie priklausomybes. Vieni iš geriausių pavyzdžių yra Kanada, JAV, Naujoji Zelandija. Tai šalys, kurių vyriausybės institucijos pradėjo komunikaciją apie stigmos mažinimą keičiant kalbą ir publikacijomis, mokymais, skirtais sveikatos specialistams bei žurnalistams, dialogu su vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas vartojančių asmenų medžiagas bendruomenėmis pasiekė įspūdingų rezultatų“.
Svarbu žinoti, kad ne visada psichoaktyvių medžiagų vartojimas turėtų būti siejamas su priklausomybe. Asmuo, vartojantis psichoaktyvias medžiagas, nebūtinai jas vartoja žalingai ar turi priklausomybės sindromą. Tai gali nustatyti tik gydytojai psichiatrai. Nepagrįstų diagnozių, kaip ir etikečių, klijavimas taip pat sudaro ydingą terpę stereotipams ir stigmai egzistuoti.
Žiniasklaidos, šeimos ir pagalbą suteikiančių profesionalų vaidmuo šiame kontekste – ypač svarbus, todėl rekomenduojame:
1. Laikytis principo „pirmiausia – žmogus“, t.y. naudoti žodyną, kurio tikslas yra akcentuoti žmogų, o ne jo ligą. Žmogaus neapibrėžia tik vienas požymis, todėl svarbu atskirti, kad asmuo, turintis priklausomybę, nėra jo liga;
2. Leisti žmonėms pasirinkti, kaip jie nori būti vadinami. Pasakojant priklausomybę turinčių asmenų ar jų artimųjų istorijas svarbu įgalinti įvairias jų gyvenimo patirtis;
3. Vengti dramatiškų, bauginančių, menkinančių išsireiškimų ir juos keisti terminais, kurie yra mediciniškai tikslūs, pagarbūs ir palaikantys.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!