Stropumas – tiesus kelias į perdegimą?
„Gradiali“ rinkodaros vadovė Rasa Burbė „Delfi“ organizuojamoje ilgaamžiškumo konferencijoje „Longevity“ atkreipė dėmesį, kad į šią sanatoriją atvyksta dviejų tipų klientai. Dalis jų atvažiuoja kokybiškai pailsėti vedami perdegimo ir siekdami efektyviai ir greitai grįžti į rutiną. Antroji grupė žmonių – klientai nuo 45–50 metų, kurių vaikai jau užauginti, verslai įsivažiavę, karjeros ambicijos daugiau ar mažiau pasiektos. Kitaip tariant, pastarieji – tai žmonės, kurie po ilgo laiko gali pagaliau leisti sau pailsėti.
„Abi auditorijos kraštutinės. Labai norėtųsi turėti daugiau to sveiko vidurio, kur žmonės sąmoningai atlieka psichologinę higieną ir sau užduoda klausimą – kaip aš jaučiuosi? Ar man šiuo metu nereikalinga pauzė? Ir jeigu ji yra reikalinga, aš imuosi kažkokių veiksmų, kad sau padėčiau, o ne laukiu tų liūdnų pasekmių, kai perdegu arba jau esu vyresniame amžiuje“, – konferencijoje kalbėjo ji.
Perdegimas – tai ilgalaikio streso padarinys. Kaip sakė R. Burbė, trumpalaikėje perspektyvoje stresas mus mobilizuoja ir padeda mums geriau atlikti užduotis, susikoncentruoti. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje stresas, kuris tęsiasi daug dienų, lemia perdegimą. Tuomet gaunamas priešingas efektas – žmogus nori atsiriboti, jam nesinori imtis jokių naujų projektų ir idėjų, jis tampa apatiškas, irzlus, gali nemaloniai bendrauti su kolegomis, o jautresni ir introvertiškesni žmonės praranda pasitikėjimą savimi, pradeda sau priekaištauti, patiria padidėjusį nerimą.
„Jeigu mes ignoruojame, nepaisome šių vidinių savo požymių, ilgainiui jie perauga į fizinį kūną ir kūnas tada jau siunčia mums signalą, kad tai nėra gerai. Perdegę žmonės kur kas dažniau skundžiasi sutrikusiu miegu, skrandžio skausmais, galvos skausmais, o pats akivaizdžiausias ženklas yra tada, kai žmogus kur kas dažniau serga peršalimo ligomis. Tai sufleruoja, kad organizmas visada yra įtemptas ir siekdamas susigrąžinti balansą, jis resursus pasiima iš imuniteto“, – aiškino R. Burbė.
Sanatorijos rinkodaros vadovė konferencijoje pabrėžė, kad suklusti turėtų ir tie, kurie laisvu nuo darbo metu nesugeba darbui pasakyti „ne“ – atsiliepia į skambučius, atsako vieną ar kitą laišką. Nors tą minutę atrodo, kad tai nieko blogo padaryti negali, ilgalaikėje perspektyvoje mūsų psichika pradeda nebejausti, kad turi pertrauką nuo darbo: „Labai rekomenduočiau taip nedaryti, nes tai yra tiesus kelias į tą patį perdegimą.“
Konferencijos pranešėja pastebėjo, kad į perdegimą yra linkę tų profesijų atstovai, kurie intensyviai bendrauja su įvairiais žmonėmis – mokytojai, gydytojai, dirbantys pardavimų srityje ir panašiai.
„Žmogui, kuris visiškai nesusidūręs su perdegimu, visi šie požymiai gali pasirodyti kaip kažkoks silpnumas, kad tie žmonės yra bestuburiai, nebemoka dirbti. Bet realybėje yra visai priešingai. Perdegimas yra kur kas dažnesnis tarp žmonių, kurie sau kelia labai didelius reikalavimus, yra perfekcionistai. Ir nors tai yra kažkiek malonu mūsų ego, kad mes tokie stropuoliai, tačiau nereikėtų užsimerkti. Ir jeigu atpažįstate save, jeigu šie požymiai jums per daug gerai žinomi, tai reikėtų kažką daryti, kažkokį pokytį pradėti įvedinėti jau dabar“, – ragino R. Burbė.
Panacėja – kokybiškas poilsis
Kalbėdami apie būdus, skirtus užkirsti kelią perdegimui, neretai girdime patarimus mažinti stresą, reguliariai medituoti, išeiti į gamtą, sportuoti, išrašyti mintis ant popieriaus, kalbėtis su psichologu. Kaip teigė R. Burbė, šie patarimai – nuostabūs, ypač jei pavyksta bent dalį jų įkomponuoti į kasdienybę. Vis dėlto, pastebėjo jo, bėda yra ta, kad ir kokie šie patarimai efektyvūs, mes neretai jų nepaisome. O nepaisome todėl, kad neturime tam laiko. Taip ir sukasi galo neturintis ratas.
„Šiuolaikiniam, skubančiam, lekiančiam, perdegusiam, kupinam atsakomybių žmogui reikia kažkokios stebuklingos piliulės, kuri čia ir dabar anuliuotų keletos mėnesių žalą ir dar pakrautų ir į priekį. Sakysite, tokios piliulės gal ir nėra, bet aš manau, kad aš visgi turiu vieną tokią piliulę. Tai – pabėgimas į sanatoriją. Ir jau turbūt girdžiu, kas skamba jūsų mintyse, kad oi, ne, sanatorija tai čia yra pensininkams – po klubo sąnario keitimo, po traumos, dar kaip dovana senoliui 90-mečio proga. Juokas juokais, tačiau šie stereotipai kažkiek dar yra gajūs. Labai keista, nes sanatorijos iš tikrųjų yra labai modernios, kaip niekada anksčiau orientuotos į tą bėgantį, skubantį, lekiantį žmogų.
Ir kodėl sanatorija galėtų būti ta stebuklinga, viską sutvarkanti piliulė? Sanatorijos yra įsikūrusios nuostabiuose, unikaliuose gamtos kampeliuose, pavyzdžiui, mūsų sanatorija yra pajūryje, pušyne, kur viskas sustoja. Birštonas, Druskininkai turi savų privalumų. Bet vien aplinkos pakeitimas į ramų, lėtą gamtos ritmą psichikai užduoda visai kitą toną. O ką jau kalbėti apie tai, kad sanatorijos dirba tokiu principu, kad jūs atvažiuojate su programa. Tą programą jums sudėlioja gydytojas po individualaus pokalbio su jumis, įvertinęs jūsų būklę, amžių, nusiskundimus ir tada iš visų procedūrų, pas mus, tarkime, jų yra virš dviejų šimtų, sudaro jums programą, kuri yra tokia koncentruota dėmesiu jums, kad, būkime atviri sau, mes niekada namų sąlygomis tiek savimi nepasirūpintume“, – konferencijoje kalbėjo R. Burbė.
Pati R. Burbė tikino per porą metų atsirinkusi dvi labiausiai atsipalaiduoti padedančias procedūras.
„Viena jų yra šalčio terapija arba kitaip – krio sauna. [...] Šaltis tikrai turi labai daug naudų. Visų neišvardinsiu, bet aš pati asmeniškai renkuosi šaltį dėl to, kad iš karto po tos procedūros jaučiamas begalinis endorfinų kiekis – energijos pliupsnis: protas tampa aštrus, jeigu skundžiatės kažkokiais ilgalaikiais skausmais, jie taip pat per laiką mažėja. Tikiu, kad daug kas šalčio beprotiškai bijote, o krio terapijoje jis siekia -120 laipsnių, kas skamba kraupiai, bet realybėje pernešti tą šaltį yra kur kas lengviau negu ledo vonioje, duše, eketėje. Kodėl? Todėl, kad ten yra sausas šaltis, kuris viršutinį odos sluoksnį truputį tarsi numarina ir tą minutę ar dvi ištverti yra tikrai lengviau.
Jeigu jau tikrai nusprendėte, kad šaltis ne jums, tai antroji mano procedūra yra plūduriavimas kapsulėje, kuri, priešingai, – labai maloni. Jūs tiesiog atsigulate į šiltą vandenį, kuris yra prisotintas magnio druskų, jus iškelia į paviršių, jūs plūduriuojate, kosmoso kapsulė užsidaro, tampa tamsu, jokių garsų, jokių stimulų, o jūs labai greitai panyrate į meditacinę būseną. Aš ją turbūt pavadinčiau net ne meditacine, nes ta nesvarumo būsena jūs nukelia kažkur tarp visatos, kosmoso ir panašiai. Pasibaigus seansui, jausmas yra tarsi nusinulinimas, tarsi švarus lapas, ir tos kūrybinės sultys vėl pradeda tekėti. Tai jeigu jaučiate, kad užstrigote kažkokiame projekte, jeigu kritika jau muša stogą, tai manau, kad tai yra 20 minučių sprendimas, kuris galėtų vėl viską užkurti iš naujo“, – patirtimi dalijosi sanatorijos rinkodaros vadovė.
Visgi, ji sutiko, kad jos pasakojimas gali pasirodyti šališkas. Tačiau, kaip teigė ji, sanatorijų ir jose atliekamų procedūrų naudą įrodė ir mokslininkai.
„Klaipėdos universiteto mokslininkai praeitais metais atliko didžiulį tyrimą, kuriame dalyvauti norėjo beveik pusantro tūkstančio žmonių, tačiau visų jų mes negalėjome atrinkti, nes reikėjo tokių specifinių žmonių, kurie reguliariai patiria stresą, bet neturi šalutinių ligų, tik yra kelyje į perdegimą. Tokių žmonių mokslininkai atsirinko tris šimtus ir kartu su jais siekė nustatyti, kokią įtaką streso padariniams turi sanatorijose naudojami gamtiniai ištekliai.
Tai jeigu labai greitai atsakant – turi labai didelį ir gerą poveikį. Tik norisi akcentuoti vieną dalyką, kad visi dalyviai, nepriklausomai, ar jie dalyvavo vienos dienos tyrime, ar trijų, ar dešimties, visi jie įvardijo, kad efektą pajuto milžinišką. Ir pasteiravus jų po trijų mėnesių, efektyvumo rodiklis nukrito labai neženkliai. Tai sufleruoja, kad jeigu mes investuojame laiko pabėgimui į sanatoriją, mes ne tik nubraukiame žalą, kuri per porą mėnesių susikaupė ignoruojant savo poreikius, bet ir padarome investiciją į priekį.
Tai kokie tie rezultatai? Depresijos, nerimas, stresas, viskas kardinaliai mažėjo. Tačiau jeigu norisi plikų skaičių ir faktų, tai reikėtų atkreipti dėmesį į faktinį streso hormono lygį seilėse. Jis buvo imamas prieš tyrimą, po tyrimo ir jo eigoje. Įvertinus visą kreivę, faktinio streso sumažėjo 24 procentais. O ką jau kalbėti apie tai, kad dalyviai išskyrė ir kitas naudas“, – pasakojo R. Burbė.
Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad sumažėjo ne tik R. Burbės minėtas faktinis kortizolio kiekis, bet 21 proc. nukrito suvokiamo streso lygis, 30 proc. sumažėjo nerimas, 76 proc. – depresija, 49 proc. pagerėjo miego kokybė ir darbinė bei socialinė adaptacija, bendras distresas sumažėjo 55 proc. Kalbėdami apie kitas naudas, dalyviai pastebėjo, kad pagerėjo jų atmintis, sumažėjo nuovargis, palengvėjo kvėpavimas, pagerėjo širdies ir kraujagyslių veikla, medžiagų apykaita, sumažėjo raminamųjų vaistų poreikis, kaulų, raumenų ir sąnarių skausmas, o oda tapo gražesnė ir elastingesnė.