Kai kalbama, jog dantis jau „geriau rauti lauk, nei taisyti“, negalima atmesti, kad kalbama apie ypatingai apleistus, neprižiūrėtus, beviltiškai sugedusius ir netaisomus dantis, rašoma pranešime spaudai.
„Neretai žmonės pamiršta tinkamą dantų priežiūrą, burnos higieną ir bent 1-2 kartus per metus apsilankyti pas odontologą profilaktinei konsultacijai. Tokiu atveju – apleistų, dantų ėduonies jau „sugriaužtų“ dantų bei jų likučių gydymas gali užtrukti ilgai ir kainuoti nepigiai, – konstatuoja Kauno odontologijos klinikos „Angitia“ implantuojantis odontologas M. Gaučys.
– Tačiau, jei nepavyko užkirsti kelio dantų ėduoniui, svarbu kuo anksčiau pradėti dantis gelbėti – gydyti ir išsaugoti, bet ne drastiškai rauti.
Pagalvojus, kad visuose dalykuose svarbu matyti pabaigą, dantų rovimas neatrodys nei patraukli, nei apskritai svarstytina dantų taisymo alternatyva."
Dantų praradimas reiškia problemų pradžią
Odontologas-implantologas M. Gaučys siūlo neapsirikti manantiems, kad išrovus dantį, baigsis su juo susijusios problemos.
„Vieno, o ypač kelių, dantų praradimas reiškia problemų pradžią: pradeda tirpti žandikaulio kaulas, keičiasi veido bruožai (nutįsta skruostai, įdumba lūpos), sparčiau pradeda kristi kiti dantys (dažniausiai „domino“ principu), suprastėja maisto kramtymas, prasideda virškinimo sutrikimai ir t. t., – pasakojo gydytojas. – Jau nekalbant apie socialines problemas, neaiškiai tariamus garsus, bendravimo diskomfortą ir eilę kitų suprastėjusios gyvenimo kokybės nepatogumų."
Pasak gydytojo, netekus vieno ar kelių dantų, tik laiko klausimas, kada žmogus, pats patyręs dantų praradimo diskomfortą arba suvokęs būsimas problemas, apsispręs dantis atkurti.
„Ir štai šiame etape išgydytų dantų likučiai įgauna ypatingą vertę visais dantų atkūrimo atvejais. Esmė ta, kad dirbtinio danties vainikėlis, arba karūnėlė, ant kažko tvirtinama", – pabrėžia M. Gaučys.
Išrautų dantų tradiciniams protezams aukojami sveiki dantys
„Įsivaizduokite su visomis šaknimis, be jokių pėdsakų pašalinto danties vietą. Ant ko ir prie ko tvirtinti fiksuotą dirbtinį dantuką, jei pacientas dėl finansinių ar kitų priežasčių negali sau leisti danties implanto?" – klausia odontologas-implantologas.
– Kai dantis „geriau rauti, nei gydyti“, prireikus jo vietoje atkurti dirbtinį dantį, belieka greta esančius šlifuoti. Tai reikštų sveikų dantų pavertimą nesveikais, nes jie visaverčiais niekada nebus."
Pasak gydytojo, nelikus nė mažiausių dantų likučių ir atsisakius dantų implantų, tenka gaminti dantų tiltą – dirbtinį dantį ir du šoninius vainikėlius danties tvirtinimui ant nušlifuotų kaimyninių savų dantų.
„Jei šoniniai dantys sveiki, kam gali pasirodyti patrauklus sprendimas juos šlifuoti ir paversti nevisaverčiais? – retoriškai klausia odontologas. – O šlifuoti būtina, kad pavyktų suvienodinti apvilktų dantų aukštį su dirbtinio ir kitų savų dantų aukščiu. Paskaičiavus, ką „pasiima“ nors vieno danties protezavimas be jokio danties likučio ir be implanto, daugelis pacientų susimąsto iš naujo, ar iš tikrųjų dantis „geriau rauti, nei taisyti“. Jei taisyti neįmanoma, ženkliai geriau implantuoti, nei protezuoti be implanto. Jei išgydyti dar įmanoma. Visais atvejais geriau danties likutį gydyti ir išsaugoti palankesniam protezavimui.
Beje, galima naudoti ir tradicinį vieno bei kelių dantų išimamą plokštelinį dantų protezą, taip pat dirbtinį dantuį tvirtinti užraktais arba apkabomis, tačiau danties protezas bus išimamas, o kartu atsiras ir papildomi rūpesčiai. Bet kuriuo atveju danties protezas be implanto neapsaugos žandikaulio kaulo nuo tirpimo."
Išgydytų dantų likučių atkūrimo privalumai
Pasak gydytojo M. Gaučio, danties likučio svarba – neįkainojama. Tokiu atveju gretimi dantys apsaugoti nuo šlifavimo, žandikaulis – nuo implantavimo, paciento piniginė – nuo didesnių išlaidų
„Profesionaliai išgydytus ir išsaugotus danties likučius arba jo šaknis yra ženkliai paprasčiau ir pigiau apvilkti danties vainikėliu, nei rauti ir implantuoti arba protezuoti. Jeigu danties likę per mažai, kad pavyktų sandariai užmauti karūnėlę, naudojami kiti įvairūs būdai tą trūkstamą dantis kiekį padidinti, pvz., įklotai, užklotai ir pan., – pasakojo odontologas-implantologas. – Tuomet nereikės nei šlifuoti sveikų šoninių dantų, nei chirurginės implantavimo intervencijos (kainuojančios dažnai daugiau, nei danties ar jo šaknų kanalų gydymas), o žandikaulio kaulas, veikiamas natūralios danties šaknies stimuliuojamo kramtymo krūvio, bus saugomas nuo sunykimo."