Dėl vaikų laimės paskirkite pasimatymą jų tėčiui

Dažna pora, kartu auginanti vaikus, įsisuka į kasdienę rutiną ir pamiršta puoselėti tarpusavio santykius.

Nežinodami, kodėl tapo pora, nenagrinėdami svarbiausių šeimai vertybių, ilgainiui žmonės nebesugalvoja, ką veikti likus dviese ir pamiršta norą žavėti sutuoktinį. Vis dėlto, tapusieji tėvais dėl savo santuokos ir vaikų laimės turėtų sąmoningai rūpintis vyro ir moters ryšiu.

Aistra suveda

Meilės santykių eiga dažniausiai yra labai panaši: susižavi, įsimyli, užsimano gyventi kartu. Pradiniame etape apie prasmę, vertybes ir ateitį beveik niekas negalvoja. Poelgius paprastai lemia prigimtiniai dalykai: noras kam nors priklausyti, turėti šeimą, pratęsti giminę. Santykiuose vadovaujamasi populiariu principu: „Myliu, noriu, negaliu“.

„Šeimotyrininkai, tyrinėjantys pokyčius, vykstančius šeimose, pastebi, kad santuokos, kurios paremtos emociniu ryšiu (šiais laikais tokių santuokų yra daugiausia), yra labiausiai pažeidžiamos. Emocijos kinta, jos – nepastoviausias dalykas“, − teigė Šeimos santykių instituto šeimų konsultantė Živilė Baronienė.

Išgyvenus susižavėjimo, įsimylėjimo stadijas santykiai keičiasi, meilė tampa brandesnė.

„Pagrindiniai santykių komponentai: aistra (pakylėjimo būsena), artumas (galėjimas pasitikėti, dalijimasis, žinojimas, kad tavimi pasirūpins), įsipareigojimas. Įsipareigoti nebūtina raštiškai, tai gali būti net ir nebylus įsipareigojimas.

Pradinėje santykių vystymosi stadijoje svarbiausia yra aistra, nereikšmingiausia – įsipareigojimas. Natūraliai tikime, kad jeigu yra meilė, tai visa kita bus savaime gerai. Bėgant laikui aistra keičiasi, nusėda, svarbesni tampa artumas ir įsipareigojimas“, − „Savaitraštis Kaunui“ natūralius santykių pokyčius vardijo šeimos konsultantė.

Vaiko gimimas prilygsta krizei

Visa šeima ir aplinkiniai džiaugiasi, sveikina jaunus tėvus, kurie, pakylėti užplūdusio pasididžiavimo, per pirmąsias dienas dažniausiai dar neįsisąmonina su šeimos pagausėjimu atsiradusių sunkumų.

Gimus vaikeliui, keičiasi ne tik vaidmenys poroje, bet ir visa šeimos struktūra. Jei anksčiau negaminote valgyti namuose, maitindavotės kavinėse arba valgydavo specifinį maistą, gimus vaikui teks koreguoti įpročius, prisitaikyti prie mažo žmogaus poreikių.

„Buvau savarankiška karjeros moteris, visi manimi žavėjosi ir staiga turiu taikytis prie kitokio gyvenimo“, − tokius nusiskundimus šeimos konsultantui išsako jaunos moterys, susilaukusios vaikelio.

„Dažna pora turi koreguoti ir konfliktų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, gyvendami dviese ir susipykę galėjo trenkti durimis ir išeiti. Pykčiui praėjus, už pusvalandžio ar už savaitės – grįžti. Šeimoje atsiradus vaikams, nebegali trenkti durimis ir išeiti, nes kas nors turi jais rūpintis. Tokie pokyčiai paveikia šeimos sistemą ir santykius, − aiškino Ž.Baronienė. – Atsakingi tėvai, kuriems galbūt anksčiau garsiai pykdavosi, trenkę durimis išeidavo, kol pyktis praeis, vaikų akivaizdoje neberėkaus, žinodami, kad jiems tai kenkia. Jie supranta, kad net ir spręsdami tarpusavio nesutarimus turi galvoti apie vaikus. Pokyčiai yra iššūkiai.“

Su nauja gyvybe neišvengiamai atsirandantys pokyčiai nebūtinai reiškia blogybę. Tačiau nežinant, kodėl gyvenama poroje, krizes įveikti sunkiau. Šį klausimą poroms dažnai užduodanti šeimos konsultantė Ž.Baronienė teigė, kad kai kurie žmonės niekada nėra susimąstę, dėl kokių priežasčių jie tapo pora.

Brandžios visuomenės požymis

Aistrai apleidus poros gyvenimą, vėl gresia krizė. Jei poros santykiai buvo suręsti ant aistros pamatų, jai išblėsus lieka tuštuma. Kyla didesnė rizika išsiskirti, o neišspręsti konfliktai didina prarają tarp mylimųjų. Gal vis dėlto verčiau kurti santykius sąmoningai, gerokai pasvarsčius ar net susidarius planelį, ko norima iš būsimo vyro ar žmonos? „Kai poros kuriamos iš emocinio ryšio, o ne iš išskaičiavimo yra brandžios visuomenės ženklas“, − atrėmė šeimos konsultantė.

Anksčiau žmonės kurdavo šeimas be jokių mokymų. Kas nutiko, kad prireikė mokymų, kaip kurti šeimą?

„Pasikeitė daug dalykų. Anksčiau buvo daugiau įsipareigojama iš religinių, turtinių, šeimos vertybinių paskatų. Visuomenės vertybių sistema taip pat nuolat kinta. Visuomenėje dabar deklaruojama, kad turi būti kuriantis, nepriklausomas, aktyviai siekiantis savo tikslų. Jei moteris bus tik namų šeimininkė ir mama, visuomenės požiūriu tai bus nevertinga. Vyras taip pat turi būti ką nors pasiekęs. Norint tai įgyvendinti, reikia įdėti labai daug pastangų. Šeimos gyvenimo kokybei ir tarpusavio santykiams svarbios vertybės: atjauta, tarpusavio sutarimas, kompromisų ieškojimas, nuolankumas, atsidavimas. Jos savotiškai priešinamos visuomenėje įsigalėjusioms nuostatoms“, − pastebėjo Ž.Baronienė.

Tau privalo sektis!

Šeimos santykių specialistės nuomone, jei visuomenėje ir šeimoje vyraujančios vertybės prieštaraus vienos kitoms, gali būti sudėtinga kurti ir išlaikyti darnius tarpusavio santykius: „Pavyzdžiui, šiuolaikiniai vaikai ugdomi būti laimėtojais, nugalėtojais. Būti pirmu yra svarbu, nes dažnai tapatinama, kad geri tėvai augina pirmaujančius vaikus. Tai nėra netiesa, tačiau kalbant apie šeimos santykius – čia negali nugalėti.“

Patyrinėjus žiniasklaidą matyti, kad joje gausu informacijos apie tai, kaip kurti santykius: kaip tapti gera žmona, kaip išlaikyti vyrą, kaip susikurti sėkmingą gyvenimą. „Žmonės trokšta žinoti, kaip tapti laimingesniais ir, pageidautina, greitai, per septynis o, geriausia, tris žingsnius“, − pastebėjo Ž.Baronienė.

Vadinsi, visuomenė alksta žinių. Be to, daugelį šiuolaikinės kartos atstovų kamuoja nerimastingos mintys. „Vyrauja kultūra, kur visi turi būti laimingi, jiems turi sektis. Jei nesijaučiu laiminga, vadinasi, man nesiseka. Jei nesugebu laimingai gyventi šeimoje, vadinasi, esu nevykusi arba pasirinkau nevykusį vyrą. Neaišku, kokio ieškoti, nes nežinau, kaip turi būti, kad būtų gerai“, − žmonių išsakomus skaudulius vardino Ž.Baronienė.

„Spindinčių gyvenimų“ poveikis

Dažną moterį iš pusiausvyros išmuša ir žiniasklaidoje idealiomis vaizduojamos šeimos, kurios gyvena pagal vakarietišką principą gražiai kaip iš paveikslėlio. „Sėdi visi sušukuoti, laimingi, šypsosi, vieni kitais rūpinasi... Aš skaitau žurnalus ir galvoju, kad man reikia ir kojines plauti, ir vyras po darbo prakaitu dvelkia, nes dirba paprastą darbą. Be to, esu tokia pavargusi, kad net galvos neišsiploviau, todėl mano gyvenimas atrodo labai nelaimingas“, − tokius sugretinimus Ž.Baronienei tenka girdėti iš moterų lūpų.

Prisižiūrėjus spindinčių paveikslėlių ne vienai kyla pasipiktinimas ir nenoras stengtis. Šeimos santykių instituto specialistės teigimu, atsiranda poreikis kalbėti apie santykių kultūrą, kūrimą ir būtinybę stengtis: „Visi nori viską greitai gauti, greitai užsidirbti. Niekas nenori pradėti dirbti nuo stažuotės ar praktikos, trokšta, kad gerai mokėtų iškart. Panašiai ir su santykiais: jei nepatinka, negaunu, to, ko noriu, einu ieškoti kitur.“

Pamirštas bendravimas poroje

Gimus pirmam kūdikiui vyro ir moters vaidmenys keičiasi. Įveikus pirmuosius iššūkius, kylančius auginant mažylį, gal ir kitus vaikus, nusistovi tam tikra rutina. „Pirmaisiais vaiko augimo metais žmonės ypač pasineria į tėvystę, motinystę. Tai yra natūralu, nes kūdikiui ypač reikia priežiūros ir globos. Porai tapus tėvais būti vyru ir žmona lieka kur kas mažiau laiko, kartais ir visai nelieka, nes trūksta jėgų ir sąlygų. Partnerystė šiuo gyvenimo laikotarpiu natūraliai nueina į antrą planą“, − teigė Ž.Baronienė.

Intensyvios tėvystės etapas baigiasi vaikui paaugus, sulaukus maždaug dvejų metų. Porai atsiranda daugiau laiko būti vyru ir žmona, bet kai kurie tėvai taip ir nebegrįžta į šiuos vaidmenis. Tada atsiradę sunkumai sukelia tarpusavio santykių krizę.

„Kol vaikai maži, natūralu, kad norisi tik miego, jėgų pakanka tik buičiai sutvarkyti. Sunkumai išryškėja tada, kai, vaikučiui paaugus, vyro ir žmonos vaidmenų nebelieka arba jų kokybė sutuoktinių nebetenkina“, − sakė Ž.Baronienė. Sutuoktinių nenoras skirti laiko vienas kitam tampa norma. „Neturime kada“, − įprastai girdimas pasiteisinimas.

Vaikams užaugus – nauja krizė

Šeimos terapeutų nuomone, šeimos pagrindas turėtų būti vyras ir moteris, o ne vaikas, nes vaikai turi savybę užaugti. Šeima gali funkcionuoti visai neblogai, net nepastebėti tarpusavio atitolimo, kol vaikai yra nepilnamečiai, nes tėvai turi bendrų rūpesčių, pokalbių apie vaikų būrelius.

Pasitaiko, kad vaikų elgsena ima signalizuoti apie tėvų santykių problemas: jie gali sirgti psichosomatinėmis ligomis, turėti elgesio ar mokymosi sunkumų.

Šeimoje, kur visas gyvenimas sukosi apie vaikus, šiems užaugus ir palikus namus, lieka du atskiri žmonės, kurie neturi nieko bendro. „Kai nėra tvirto ir nuolat puoselėjamo partnerių ryšio, vaikai turi dirbti didelį darbą: jie yra labai reikšmingi, tėvai žiūri tik į juos, jiems keliami dideli lūkesčiai. Tokie tėvai yra patys puikiausi: jie labai rūpestingi, skiria daug dėmesio vaikams“, − dažną problemą įvardijo šeimos konsultantė.

Ką veikti dviese?

Kad ir kaip varginančiai skambėtų, santykių kūrimas reikalauja pastangų. Jei pora nežino, ką jiems veikti kartu, tai signalizuoja, kad kas nors yra praleista. Šeimos santykių specialistė siūlė prisiminti, ką pora veikdavo kartu, kol neturėjo vaikų: „Jei du žmonės tapo pora, vadinasi, jie turėjo ką nors bendra. Galbūt jie turi individualių pomėgių, kuriais gali dalytis vienas su kitu.“

Atpratus leisti laiką dviese, porai ne tik kyla klausimas, ką veikti, bet tam nėra jokio noro. „Kai išblėsta pradinė aistra, santykiai natūraliai patys nesikuria“, − pastebėjo Ž.Baronienė. Norint atgaivinti santykius, nebūtina ieškoti ypatingos veiklos, kartais užtenka tiesiog kartu išeiti pasivaikščioti, vakare dviese atsigerti arbatos arba laikytis susitarimo, kad kartą per savaitę dvi valandas praleisite tik dviese.