Tiesa, specialistai įspėja: nereikia apsigauti, jog vienu spragtelėjimu pavyks išspręsti daugybę metų nejudinamą problemą.
Faktai
Remiantis 2014 metų duomenimis, Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų tenka 33 savižudybės atvejai. Šalies savižudybių rodiklis yra didžiausias Europos Sąjungoje ir vienas didžiausių pasaulyje. Vilniaus mieste 2010–2014 metais nusižudė 426 asmenys. 2014-aisiais sostinėje ranką prieš save pakėlė 50 vyrų ir 13 moterų.
Įsitraukia poliklinikos
„Prieš gerą pusmetį Vilniuje pasirašėme savižudybių prevencijos memorandumą, kuriuo atsakingos institucijos, vienaip ar kitaip susiduriančios su savižudybių reiškiniu, įsipareigojo imtis konkrečių veiksmų. Džiugu, kad Vilniaus miesto taryboje pavyko rasti sutarimą skirti savižudybių prevencijai atitinkamą finansavimą“, - sako vienas strategijos iniciatorių, savivaldybės konservatorių seniūnas Mykolas Majauskas.
Jaunas politikas išskiria kelias pagrindines sritis, kas jau yra padaryta ir ką planuojama įgyvendinti ateityje. „Visų pirma poliklinikose turime užtikrinti skubią psichologinę pagalbą, kuri būtų prieinama be išankstinės registracijos. Anksčiau dažnai pasitaikydavo situacijų, kai prireikus skubios psichologinės pagalbos, būdavo sakoma, jog tai yra mokama paslauga. O kartais žmogus iškart siunčiamas pas psichiatrą - gal šis paskui tave nusiųs pas psichologą. Arba pasakoma: ateik po mėnesio, nes dabar nėra vietų. Džiaugiuosi, kad susitarėme su Vilniaus miesto poliklinikomis, jog skubi psichologinė pagalba būtų teikiama be eilės, be išankstinės registracijos“, - sako M.Majauskas.
Tiesa, politikas pažymi, jog ne visos gydymo įstaigos buvo tokios geranoriškos ir sukalbamos: „Su poliklinikomis šiek tiek lengviau, kadangi jų steigėja yra savivaldybė. Turime konkrečius mechanizmus, kaip galima joms turėti įtakos. Su ligoninėmis, kurios jau yra pavaldžios Sveikatos apsaugos ministerijai, gerokai sudėtingiau. Su jomis pokalbiai toli gražu ne visada būdavo lengvi ir supratingi.“
Savivaldybės parengtoje savižudybių prevencijos strategijoje ypatingas dėmesys skiriamas nevyriausybinių organizacijų, teikiančių anoniminę emocinę pagalbą gyvai, telefonu bei internetu, finansavimui. Savivaldybei pavyko sutarti ir skirti finansavimą tokioms organizacijoms, kaip „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“, kurios atlieka svarbų darbą teikiant emocinę pagalbą.
„Kiekvienais metais mūsų šalyje nusižudo maždaug tūkstantis žmonių. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimus, maždaug dešimt dvidešimt – tiek kartų mėginama nusižudyti ir patenkama į gydymo įstaigas. Kaip elgtis, jeigu žmogus galvoja ir kalba apie savižudybę arba mėgina žudytis? Reikalingi profesionalūs standartizuoti mokymai gydytojams, mokytojams, gaisrininkams, policijos pareigūnams, seniūnams, kaip tokiose situacijose elgtis, kur siųsti žmogų.
Jautriais atvejais, kai jau įvyksta mėginimas žudytis, svarbu užtikrinti, kad yra aiškūs algoritmai. Vadinasi, jeigu žmogus patenka į ligoninę, kokią psichologinę pagalbą gauna, kokią tęstinę pagalbą jam galima užtikrinti ir kaip juo pasirūpinti, kad jis vėl nemėgintų savęs žaloti“, - sakė M. Majauskas.
Artimojo netektį išgyvenęs politikas pažymi, jog nemažiau svarbi pagalba artimiesiems, kurie išgyvena arba išgyveno brangaus žmogaus pasitraukimą iš gyvenimo. Jo įsitikinimu, būtų naudingos vadinamosios savitarpio pagalbos grupės, kuomet žmonės, išgyvenę artimojo netektį, bendrautų ir taip vieni kitiems padėtų.
Vilniaus savivaldybė šioms priemonėms, kurios būtų taikomos iki 2019-ųjų, jau yra numačiusi 300 tūkst. eurų.
Paaiškės, kad nėra kur kreiptis
Vilniaus savivaldybės savižudybių prevencijos strategiją vaikų ir paauglių psichiatras profesorius Dainius Pūras vertina teigiamai, tiesa, išsakydamas šiokių tokių pastabėlių: „Girdėjau, kad poliklinikos įsipareigojo priimti visus, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Tačiau jeigu visi ateis, paaiškės, kad mes net dešimt procentų norinčiųjų poreikio negalime patenkinti. Kitaip sakant, psichologinės pagalbos prieinamumas yra labai menkas. Mano siūlymas yra toks – kad ambicingas, jaunas sveikatos apsaugos ministras kartu su Vilniaus miesto valdžia priimtų sprendimus. Kad nebūtų taip, jog savivaldybė norės ką nors daryti, bet tradiciškai ministerija kaišios pagalius.“
Profesorius įsitikinęs, jog savižudybių skaičių įmanoma suvaldyti. Tik reikia pasistengti. „Iki šiol buvome visiškai apsileidę. Buvo plėtojama tik viena linija - medikamentinio gydymo kompensavimas. Tam tikros interesų grupės ir tam tikri už psichikos sveikatą atsakingi vadovai informuodavo politikus, kad reikia kompensuoti antidepresantus ir Lietuva pasveiks bei nustos žudytis.
O visa kita – tai yra psichologinių paslaugų prieinamumas, kuris yra tragiškas, nejuda iš vietos. Iki šiol vaikams, paaugliams ir suaugusiems, jeigu reikia psichoterapijos, gali kreiptis į psichoterapeutus turintys pinigų ir gydytis privačiai. Vilniaus savivaldybė to negali pakeisti, nes nacionaliniu lygmeniu turi būti pakeista sveikatos politika, kad pagaliau iš psichologinių gydymo būdų nebebūtų tyčiojamasi ir jie būtų normaliai kompensuoti.“
Profesoriaus teigimu, Lietuvoje reikėtų bent dešimt kartų daugiau psichologinių paslaugų, kurias teiktų gerai parengti ir gerai apmokami psichologai.
„Pirmą kartą Lietuvos istorijoje reikia investicijų ne į medicinos aparatus, ne į dideles psichiatrijos ligonines, ką mes sėkmingai daug metų darėme, o į pagalbą bendruomenei, kur žmonės gyvena, kad jie galėtų kreiptis ne tik dėl vaistų, o dėl psichologinės pagalbos. Jeigu žmogus po bandymo žudytis pakliuvo į reanimaciją ar traumatologijos skyrių, jam ten apgydo žaizdas ir paleidžia namo – eik toliau gyventi. Tai – skandalas! Jis turi gauti rimtą psichologinių paslaugų kompleksą“, - sako D.Pūras.
Komentaras
Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Liutauras Kazlavickas:
- Jeigu susitelktume ir įvardintume, kad savižudybės šalyje iš tikrųjų yra rimta problema, ją tikrai galime įveikti. Netgi dabar turime gerų pavyzdžių, pavyzdžiui, Kupiškis, tikiuosi, artimiausiu metu Varėna irgi taps geru pavyzdžiu. Yra ir tam tikri mechanizmai, algoritmai, kaip turėtų reaguoti visos šalyje esančios institucijos, kaip reikia kalbėti savivaldos lygmeniu, kad bendradarbiautų šeimos gydytojai, socialiniai darbuotojai, policininkai.
Aišku, tam reikės peržiūrėti, kiek finansavimo nacionaliniu mastu skiriame psichikos sveikatai, kiek prevencijai. Akivaizdu, kad sveikatos apsaugos ministras turėtų peržiūrėti ir darbo grupių, kurios rengė psichikos sveikatos strategijas, rezultatus. Buvo daug gerų iniciatyvų iš nevyriausybinių organizacijų, siūlant pereiti nuo medikamentinio gydymo prie paslaugų teikimo. Bet greito rezultato nematysime.
Žmogų netgi gydant nuo alkoholizmo, atrodo, daug lengviau kur nors nuvežti, greitai užkoduoti, negu imtis kitų metodų, kurie yra galbūt ne tokie greiti ir ne taip staigiai matomas jų rezultatas. Bet jie yra efektyvesni. Su psichologais diskutuojant, jie sako, kad turėtume nepasiduoti greičiausio, trumpiausio sprendimo paieškai. Ypač kalbant apie savižudybes, nėra greitų sprendimų.