Taip LRT RADIJUI sako vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys. Anot jo, vaikai itin talentingai skaito suaugusiųjų emocijas, todėl po konflikto vaikams suteikiamos įvairios nuolaidos yra klaida.
Visos emocijos turi būti priimtos
Kai dingsta baimė, kad nebus nubaustas, vaikas ima reikšti savo poziciją, sako L. Slušnys. Kaip teigia psichiatras, tėvai pas psichologus eina ne prašyti pagalbos, o mokytis: „Dažnas atvejis, kai tėvai pas specialistą atveda vaiką, bet jis lieka už durų, kalbėtis tenka su tėvais. Jei vaikas neturi kokio nors psichikos sutrikimo, dažnai problema yra ne kas kita, o suaugusiųjų elgesys.“
Anot L. Slušnio, suaugusiųjų užduodami klausimai neretai labai nustebina. „Atrodo, lyg ir akivaizdu, kaip ir ką daryti, bet tėvystės reikia mokytis taip, kaip abėcėlės. To išmokus galima su vaikais susitvarkyti, jų nebijoti. Kartais apima jausmas, kad dabar vyrauja tokia pedofobija – visi bijo vaikų. Baiminasi, kad, pasakius ką nors vaikams, šie suaugusiuosius į kalėjimą pasodins. Tačiau vaikų bijoti nereikia“, – tvirtina pašnekovas.
Paklausta, ką patartų tėvams, matantiems, kad vaiko ar paauglio nuotaikos itin greitai keičiasi, Tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos instruktorė Daiva Šukytė sako, kad reikia dėl to nepykti: „Visos emocijos natūralios ir turi būti priimtos, jos nekyla be priežasties. Kiekvienas turi savo būdą, kaip nusiraminti, vaikai taip pat. Manau, kad konfliktai dažniausiai kyla tuomet, kai tie būdai nesutampa.“
Specialistės teigimu, vienam žmogui reikia atsitraukimo, vienatvės, kitam – ko nors kito. „Suaugusieji dažnai nori išspręsti konfliktą greitai ir efektyviai. Tačiau, jei nusiraminimo būdai nesutampa, konfliktas tampa dar didesnis. Pirmiausia, patys suaugusieji turėtų stabtelėti ir pagalvoti, kas vyksta, o kalbėtis – tik nusiraminus“, – aiškina D. Šukytė.
Klaida – po konflikto daryti vaikams nuolaidas
L. Slušnys tvirtina, kad dar viena suaugusiųjų daroma klaida – po konflikto vaikui daromos nuolaidos: „Atsitraukiama, tarsi sakoma – nesuk tu man galvos, imk tą telefoną ir pan. Tuomet vaikas išmoksta, kad gali šaukti, rėkti ir [taip kažką] gauti. Vaikai talentingai skaito suaugusiųjų emocijas. Dažnai sakau, kad jie greičiau už mus nustato suaugusiųjų kvailumo lygį.“
Pasak psichiatro, vaikai geba pajusti, kad tėvams svarbi, pavyzdžiui, kaimynų nuomonė, o tuo galima pasinaudoti. „Tačiau kas yra svarbiau? Ar ugdome vaiką, ar gėdijamės kaimynų dėl vykstančio konflikto? Man kaimynai nerūpi, svarbus yra vaikas. Galbūt šiek tiek ir gėda, tačiau tai praeis, o vaikas – ko nors išmoks“, – aiškina pašnekovas.
Ir su vyresniais paaugliais įmanoma susitarti
D. Šukytė, kalbėdama apie draugų įtaką paauglio pasirinkimams, tikina, kad svarbiausia vis tiek išlieka šeima: „Žinoma, kai šeimoje nėra tėvų ir vaikų partnerystės, svarbiausią vietą užima draugai. Draugai skirti draugystei, bet tėvai yra tie ugdytojai, turintys didesnes atsakomybes. Šeimoje galima sukurti atvirus, pasitikėjimo kupinus santykius. Tuomet net ir vyresnio amžiaus paaugliai nuoširdžiai bendraus, tarsis ir pan.“
Anot pašnekovės, paaugliai gali išsiugdyti gebėjimą bendrauti su draugais, bet aklai jais nesekti. „Jei vertybinis stuburas, lemiantis sprendimų priėmimą, padedamas šeimoje, draugai to nepakeis. Vaikai turės kritinį vertinimą, su kuo draugauti, kaip ir kada draugauti, ką priimti, ką atmesti. Visa tai pirmiausia lemia suaugusieji“, – tvirtina D. Šukytė.
Žmogaus įgūdžius lemia penkios kompetencijos
Paklausta, kas slypi už termino „socialinis, emocinis intelektas“, D. Šukytė sako, kad tai labai plati sritis: „Galima paminėti penkias esmines kompetencijas, po kuriomis slepiasi žmogaus įgūdžiai ir nuostatos. Pirmoji kompetencija – savimonė. Tai leidžia pažinti save ir savo vertybes, emocijas, įvardyti jausmus.“
Antroji kompetencija, anot specialistės, yra savitvarda. „Jei blogai jaučiamės, pasitelkę savitvardą, galime suvaldyti ar išsakyti emocijas, dėl jos laikomės susitarimų. Trečioji kompetencija yra empatija ir socialinis sąmoningumas. Tai gebėjimas nuspėti, kaip mano emocijos gali paveikti kitus žmones. Galiausiai, tai ir supratimas, kad kam nors kitam reikia pagalbos“, – tikina D. Šukytė.
Ketvirtoji kompetencija – geri tarpusavio santykiai, vardija specialistė: „Tai ne tik „laba diena“ pasakymas, bet ir gebėjimas užmegzti santykius, konfliktų sprendimas, mediacija kitų konfliktuose, darbas kartu. Penktoji kompetencija, apimanti visas, – atsakingas sprendimų priėmimas. Tai sudėtinga, nes priimant sprendimus, reikia galvoti ne tik apie save, bet ir kaip tai paveiks kitus žmones.“
L. Slušnys: mokytojams trūksta vadybinių gebėjimų
Paklaustas, kodėl vaikams itin svarbus pirmasis mokytojas, L. Slušnys prisimena prieš dvejus metus amerikiečių atliktą tyrimą. „Pamatęs tyrimą, ėmiau tiesiog krykštauti. Buvo skaičiuojami žmonės, įgiję socialinių, emocinių kompetencijų darželyje, ir tie, kurie jų neįgijo. Nustatyta, kad, gavę tokį ugdymą, vėliau gyvenime sulaukė didesnės sėkmės nei kiti. Ir čia kalbame apie darželio lankymą. Ką tuomet galima pasakyti apie pirmąjį mokytoją? Jis padeda pagrindinius pamatus“, – aiškina pašnekovas.
Psichiatro teigimu, namo niekas nepradeda statyti nuo stogo: „Atvirai pasakysiu – mūsų švietimo sistema tokia, kad svarbiausia yra gimnazija. Tai reiškia, kad žiūrima į stogą, ar jis gražiai nudažytas. Tačiau ateinant į gimnaziją reikia turėti pamatą, o pamatas – darželis. Pirmasis aukštas – pradinė mokykla. Taip keliaujama toliau. “
D. Šukytė įsitikinusi, kad mokytojas gali viską. „Jis gali įkvėpti pasitikėjimo savimi, gali išmokyti pamilti dėstomą dalyką. Lygiai taip pat mokytojas gali nuleisti ant žemės ir sužlugdyti tikėjimą. Mokytojas labai galingas“, – teigia pašnekovė.
L. Slušnio manymu, kiekvienas mokytojas turi būti savo dalyko pardavėjas: „Jei sukūriau produktą, bet juo netikiu, neparduosiu. Parduoti galima tai, kuo tikima. Man atrodo, kad mūsų švietimo sistemoje mokytojams trūksta vadybinio gebėjimo parduoti savo dalyką į klasę atėjusiems vaikams.“