Žmogus išgyvenęs trauminius patyrimus gali jausti beviltiškumą, beprasmybės jausmą, stiprų liūdesį, pyktį, jam ar jai gali kilti sunkumų sutelkti dėmesį.
„Potrauminio streso sutrikimas, nerimo sutrikimai, depresija – tai išgyvenimai, kuriuos gali jausti ne tik tiesiogiai dalyvaujantys kare žmonės, bet ir karą stebintys europiečiai, o tarp jų – lietuviai“, – teigia psichologas E. Lukoševičius.
Karo akivaizdoje žmonės elgiasi skirtingai
Nors karas vyksta ne Lietuvoje, socialinės medijos leidžia mums jį stebėti gyvai, todėl jaučiamės įtraukti į karą. Prasidėjus karo veiksmams, ne vieną lietuvį buvo apėmusi baimė planuoti ateitį, atsirado beprasmybės jausmas, pamąstymai, kad karas anksčiau ar vėliau pasieks ir kitas Europos šalis. Pasak E. Lukoševičiaus, padidėjo streso ir nerimo lygis.
„Dėl Ukrainoje vykstančio karo, kai kurie žmonės nustojo užsiimti hobiais, mėgstama veikla, sumažino bendravimą su artimaisiais, draugais, nustojo kurti ateities planus, pavyzdžiui, ieškoti būsto, darbo“, – dėsto psichologas.
Pasak jo, daliai žmonių, kurie ir anksčiau turėjo neišspręstų problemų – streso, nerimo, baimių ar psichinių sutrikimų – prasidėjęs karas tik dar labiau apsunkino padėtį, jiems pasidarė sunkiau atlikti kasdienines užduotis, dirbti, mokytis, suintensyvėjo patiriamų sutrikimų simptomai.
Vis dėl to yra ir tokių žmonių, kurie šioje situacijoje pradėjo daugiau bendrauti su artimaisiais, draugais, užsiimti savanoriška veikla, dalyvauti Ukrainos palaikymo akcijose, pasirūpino maisto atsargomis, susitvarkė dokumentus, pradėjo plėsti žinias apie tai ką reikėtų daryti prasidėjus karui, pradėjo sportuoti ir ieškoti naujų veiklų ar hobių.
„Gali būti ir taip, kad tikrosios pasekmės psichinei sveikatai, žmonių gyvenimams kurias sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą gali išryškėti ne šio karo įkarštyje, o jau viskam aprimus“, – teigia pašnekovas.
Vyrų emocionalumas – vis dar stigmatizuojamas
Psichologas pabrėžia, jog prasidėjus karui Ukrainoje padaugėjo besikreipiančiųjų psichologinės pagalbos – tiek moterų, tiek ir vyrų. Jie patiria pyktį, nerimą, baimę, bejėgiškumą, o tai rodo, kad tokie išgyvenimai yra bendražmogiška patirtis.
„Vis dėl to, bent jau konsultacijų metu, iš tiesų dažniau tenka susidurti su tuo, kad vyrai bando nuslėpti, nuslopinti savo emocijas šeimoje, stengiasi parodyti, kad šios žinios jų nepaveikė, kad jie yra stiprūs“, – pasakoja KTU psichologas Eimantas.
Pasak pašnekovo, kalbant apie emocijų slopinimą, labai svarbu paminėti, kad jeigu tai yra daroma retkarčiais, greičiausiai dėl to sunkumų nekils. Vis dėl to, problemų gali iškilti jei stengiamasi emocijas slopinti nuolat.
„Slopindami, neišreikšdami emocijų, mes ne priverčiame jas išnykti, o tiesą sakant, emocijų sulaikymas gali jas tik dar labiau sustiprinti. Emocijos kaupiasi ir galiausiai gali pratrūkti tokiose situacijose, kur to nesitikima“, – akcentuoja E. Lukoševičius.
Emocijų slopinimas kelia papildomą stresą ir mūsų kūnui, kas gali prisidėti prie sveikatos problemų atsiradimo – pavyzdžiui, prie miego sutrikimų, padidėjusio kraujospūdžio. Galiausiai, kartais problemas, kilusios dėl emocijų slopinimo, bandoma įveikti vartojant įvairias psichotropines medžiagas, pavyzdžiui, alkoholį.
Ukrainiečiai nori kalbėtis ne tik apie karą
Šiandien informacija apie Ukrainoje vykstantį karą mus pasiekia kiekviename žingsnyje, bet ar susimastėme, kaip dėlto galėtų jaustis iš karo zonos atvykę ukrainiečiai? Psichologas E. Lukoševičius dalijasi, jog jam jau teko bendrauti su ukrainiečiais, atvykusiais į Lietuvą dėl karo, kurie dalijasi, kad sunkiai susitvarko su emocijomis, patiriamais išgyvenimais, todėl bent šiuo metu stengiasi kuo labiau atsiriboti nuo informacijos apie karą.
„Teko susidurti ir su pabėgėliais iš Ukrainos, kurie nežinodami naujausių žinių negali užmigti, nes nežinia jiems kelia dar didesnį nerimą“, – tęsia psichologas.
Nors karas šiuo metu yra labai aktuali ir svarbi tema, pašnekovas teigia, jog ne vienas ukrainietis su kuriuo teko bendrauti pabrėžia, kad nori bendrauti ne tik apie karą ir tai kas vyksta jų šalyje.
„Ukrainiečiai nori, kad su jais būtų bendraujama kaip ir su bet kuriuo kitu žmogumi, kad būtų stengiamasi pažinti juos kaip žmones, kaip asmenybes, o ne vien į juos žiūrėti tik per vykstančio karo prizmę“, – dėsto pašnekovas.
Psichologas dalijasi, jog reikėtų gerbti ir ukrainiečių atsisakymą kalbėti apie patiriamus sunkumus, išgyvenimus ir diskutuoti temomis susijusiomis su karu. Jei žmogus yra linkęs pasidalinti savo patirtimi, išgyvenimais, reikia stengtis išklausyti ir išgirsti, tai ką žmogus sako, kokius poreikius išsako, kokios pagalbos žmogui reikia iš tiesų, o ne skubėti iš karto patarinėti, siūlyti savo nuomonę.
„Galiausiai, jeigu matome, kad esame nepajėgūs suteikti tam tikros pagalbos, ar patiems yra per sunku kalbėti karo tema, geriau nukreipti žmogų pas specialistus ar padėti surasti kitą žmogų, kuris galėtų suteikti reikiamą pagalbą“, – pataria KTU psichologas.
Nebijoti kreiptis pagalbos
Šiomis dienomis įprastos gyvenimo veiklos gali atrodyti nebe tokios svarbios, daugeliui sunku susitelkti į kasdieninius darbus. Patiriant nerimą reikėtų nepamiršti išlaikyti anksčiau turėtos rutinos, nes ji gali padėti suteikti stabilumo jausmą, mažinti vidinį chaosą, o kasdieninės veiklos – nukreipti dėmesį nuo stresą keliančios situacijos ir tokiu būdu padėti nusiraminti.
Psichologas pastebi, jog naujienos apie įvykius Ukrainoje ir visame pasaulyje lietuviams kelia daug nerimo, streso.
„Yra svarbu pasidalinti savo jausmais ir išgyvenimais su artimaisiais, draugais, neužsidaryti savyje“, – akcentuoja pašnekovas. – Galbūt išvysite, kad ir jie patiria panašius jausmus, pasijausite, kad esate ne vieni šioje situacijoje, o galbūt išvysite ir kitą perspektyvą, kaip būtų galima pažiūrėti į šią situaciją“.
E. Lukoševičius pabrėžia, jog reikėtų pasirūpinti ir savo fizine sveikata: laikytis sveikos mitybos principų, sportuoti, laikytis reguliaraus miego režimo (vidutiniškai rekomenduojama skirti miegui 7–8 valandas). Visa tai papildo organizmo resursus, kurie gali būti naudingi įveikiant stresą, palaikant gerą nuotaiką.
Jeigu pastebite, kad vis tiek kamuoja stiprus nerimas ir stresas, psichologas skatina išbandyti naujų veiklų, paieškoti, kokia veikla padeda nusiraminti.
„Vienam žmogui galbūt labiau nusiraminti padės fizinė veikla – pavyzdžiui, krepšinis, rankinis, plaukimas, šiaurietiškas ėjimas, kitam – meninė veikla, tokia kaip piešimas, dainavimas, šokiai. Trečiam galbūt veiksmingiausiai nusiraminti padeda protinė veikla – dėlionės, galvosūkiai ar knyga“, – pabrėžia E. Lukoševičius.
Nusiraminti gali padėti ir įvairūs kvėpavimo pratimai, meditacija, relaksacijos pratimai (pavyzdžiui, dėmesingo įsisąmoninimo). Vis dėl to, pastebėjus, kad nebepavyksta susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis ir su slegiančiomis emocijomis, geriausias sprendimas – kreiptis pagalbos į specialistus.