Jaunimo sveikatos centras Antakalnio poliklinikoje organizuoja lėtinėmis ligomis sergančių jaunų žmonių bei kitas psichologines grupes, apie tai pasakoja psichologė Živilė Rimšaitė, rašoma pranešime spaudai.
– Kuo psichologinė grupė skiriasi nuo individualios psichologo konsultacijos? Kaip ji vyksta?
– Dalyvių skaičius yra esminis skirtumas, dėl ko atsiranda ir kitų skirtumų. Pavyzdžiui, terapiniu veiksniu grupėje tampa ne tik kliento bendravimas su psichologu, bet ir su kitais grupės dalyviais. Dirbant grupėje susikuria toks „mini sociumas“, kuriame atsiskleidžia grupės dalyviams įprasti reagavimo būdai, o taip pat įgūdžiai rasti vietą sau būryje žmonių. Klientas grįžtamąjį ryšį arba atspindį gauna ne tik iš psichologo, bet ir iš kitų grupės narių. Taigi kliento jausmai, mintys, įsitikinimai bei elgesys yra veikiami ne tik psichikos sveikatos specialisto, bet ir kitų grupės narių bei, žinoma, grupės, kaip visumos.
Dažniausiai mano vedamos grupės susitikimai vyksta kartą per savaitę, trunka apie 1,5 val. Grupės nariai skatinami dalintis savo patirtimi bei tyrinėti savo jausmus, mintis, nuostatas, kūno reakcijas, susijusius su savo patirtimi, grupe, jos dalyviais bei psichologu. Jei kyla poreikis, bendru sutarimu vienas ar keli iš susitikimų gali būti skiriami kuriai nors konkrečiai psichologinei temai analizuoti.
– Živile, kokios psichologinės grupės vyksta Jaunimo sveikatos centre Antakalnio poliklinikoje?
– Jau nuo 2017 m. rudens Jaunimo sveikatos centre vyksta palaikomoji psichologinė grupė jaunuoliams, sergantiems lėtinėmis neužkrečiamosiomis somatinėmis (t.y. kūno) ligomis. Be jos periodiškai kartojami mėnesio trukmės dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) kursai jaunimui, kurie turi problemų su nerimu bei stresu. Tiek grupė, tiek kursai yra nemokami ir juose gali dalyvauti jaunuoliai, kuriems šios temos yra aktualios.
– Minėjote psichologinę grupę jauniems žmonėms, turintiems lėtinių somatinių ligų. Kodėl nusprendėte rengti šią grupę? Ar tai aktualu jaunimui?
Grupė „Diagnozė yra, o kas toliau?“ skirta jaunuoliams nuo 18 iki 35 metų, kurie turi diagnozuotą lėtinę somatinę neužkrečiamąją ligą (pavyzdžiui, išsėtinę sklerozę, diabetą, inkstų, kasos, skydliaukės, odos, žarnyno, sąnarių bei kitų organų ligas). Įkurti šią grupę paskatino asmeninė patirtis – keletas sergančių pažįstamų bei savanorystė Jaunimo linijoje, kur kai kada tekdavo telefonu bendrauti su skambinančiaisiais, turinčiais šias ligas. Net neabejoju, jog kiekvienam jaunam žmogui sužinojimas apie lėtinės ligos diagnozę – stiprus stresinis įvykis, po kurio iššūkiu tampa ne tik nurimti pačiam, bet ir nuraminti savo artimuosius. Tikiu, jog tokiu atveju yra svarbi emocinė parama ir socialinis palaikymas.
– Kokius sunkumus išgyvena jauni žmonės, kuriems yra diagnozuotos lėtinės ligos?
– Manau, išgirdus apie diagnozę daugeliui jaunuolių pirmiausia kyla šoko reakcija. Klausimai: „ką?“, „kodėl?“, „kodėl man?“ nedingsta iš galvos. Tačiau neretai gydantis gydytojas neturi aiškių atsakymų, nes į juos galimai dar neatsakė medicinos mokslas. Taigi jaunas žmogus akis į akį susitinka su liga, kuri, greičiausiai, jį lydės likusį gyvenimą. Žinoma, šiais laikais yra vaistai, kurie dažnai padeda ligą kontroliuoti ar bent jau palengvinti jos simptomus, tačiau žinojimas, kad visą likusį gyvenimą teks vartoti vaistus, į savarankišką gyvenimą susiruošusį jaunuolį mažai teramina. Žinoma, šiais laikais yra vaistai, kuriais daugeliu atveju pavyksta ligą kontroliuoti ar bent jau palengvinti jos simptomus. Bet žinojimas, kad visą likusį gyvenimą teks vartoti vaistus, į gyvenimą susiruošusį jaunuolį mažai teramina. Jaunas žmogus patiria aibę stresą keliančių jausmų: baimę, pyktį, gėdą, neviltį, bejėgiškumą, nuo kurių pradžioje atitrūkti padeda tik psichologinis gynybos būdas – neigimas (pavyzdžiui, žmogus pradėjo abejoti gydytojo sprendimu ar; pasiekęs remisiją nutraukė vaistų vartojimą arba vaistus pakeitėte alternatyviais gydymosi būdais žmogus pradeda abejoti gydytojo sprendimu; pasiekęs remisiją, iškart nutraukia vaistų vartojimą; vaistus pakeičia alternatyviais gydymosi būdais, kuriuos aptinka internete). Manau, beveik kiekvienam, susirgusiam nepagydoma ar sunkiai pagydoma liga, ši gynybos forma vienaip ar kitaip pasireiškia ir bent trumpam padeda pasijusti lengviau. Esu įsitikinusi, jog visų šių nemalonių jausmų lavinos atlaikymas yra nemenkas išbandymas. Po neigimo fazės ateina ligos priėmimo ir vidinio susitaikymo fazė, kurios metu žmogus gali ieškoti įvairių būdų, kaip pagerinti savo gyvenimą. Puiku, jei neigimas nepridaro žmogaus organizmui didelės žalos, tačiau gerokai liūdniau, jei pridaro, ir toji žala yra negrįžtama. Manau, jog lėtinėmis ligomis sergantiems jaunuoliams visos šios nemalonios jausmų lavinos atlaikymas tampa nemenku išbandymu, kol ateina ligos priėmimo ir vidinio susitaikymo fazė. Kai ji ateina, man, kaip psichologei, pasidaro lengva ir ramu šalia tokių jaunų žmonių būti: imu jausti juose brandą, vidinę stiprybę bei drįsčiau dar pridurti ir išmintį. Klausausi jų ir vogčiomis pati mokausi, kaip su sunkumais gyvenime tvarkytis.
– Ar prie šios grupės galima prisijungti bet kada? Kas prie jos gali prisijungti ir kaip?
– Prie grupės prisijungti labai paprasta. Tereikia užpildyti dalyvio registracijos formą: bit.ly/letgrupe. Tada aš susisiekiu su užsiregistravusiaisiais ir pakviečiu į individualų pokalbį. Jei žmogus motyvuotas ir jam nėra būtina skubi pagalba, pakviečiu prisijungti prie grupės. Jei kyla klausimų, su manimi susisiekti galima el. paštu susitikime@antakpol.lt
– Živile, minėjote kitą, dėmesingo įsisąmoninimo, grupę. Gal galite papasakoti, kas tai yra?
– Dėmesingas įsisąmoninimas (angl. mindfulness) – dėmesio atkreipimo į dabarties momentą praktika, kurios metu asmuo stebi čia ir dabar kylančias savo mintis, emocijas bei impulsus. Visa tai priima be jokio vertinimo, nepereidamas į jam įprastas automatines reakcijas. Periodiškai praktikuodami dėmesingo įsisąmoninimo pratimus, išmokstame išties nemažai mūsų psichikai naudingų gebėjimų. Pavyzdžiui, ugdome savo dėmesio koncentraciją, įgūdį decentruotis (t.y. pažvelgti iš šalies ir nesusitapatinti su kylančiais jausmais, mintimis bei impulsais), gebėjimą priimti save ir aplinką, gebėjimą „paleisti“ apėmusias emocijas ir kūrybiškiau pažvelgti į problemų sprendimus. Jaunimo sveikatos centre vykstančioje grupėje dalyvauja 10 žmonių, jos metu vedu keturis užsiėmimus, per kuriuos mokomės įvairių dėmesingo įsisąmoninimo pratimų. Po kursų pratimus dalyviai gali praktikuoti namuose.
– Grupės, kurias vedate, labai skirtingos. Kokių iššūkių jums, kaip psichologei, tai sukelia?
– Manau, kad iššūkiai, kurie kyla ruošiantis bei vedant grupes, tampriai susiję su tikslais, kurių siekiu vienoje ar kitoje grupėje. Pavyzdžiui, dėmesingo įsisąmoninimo užsiėmimų metu mano tikslas yra išmokyti grupės dalyvius dėmesingo įsisąmoninimo pratimų ir motyvuoti grupės dalyvius juos atlikinėti savarankiškai namuose. Pavyzdžiui, dėmesingo įsisąmoninimo užsiėmimų metu mano tikslas yra išmokyti grupės dalyvius dėmesingo įsisąmoninimo pratimų ir motyvuoti juos atlikinėti savarankiškai namuose. Tokiu atveju, iššūkiu tampa naudingiausių pratimų atrinkimas bei patrauklios dalomosios medžiagos parengimas. Žinoma, stengiuosi užsiėmimus padaryti tokius, kad po 1,5 val. dalyviai jaustų bent minimalų terapinį poveikį, kuris prisidėtų prie motyvacijos praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą. Kalbant apie lėtinėmis ligomis sergančių jaunuolių grupę, mano tikslas yra sukurti priimančią ir palaikančią aplinką, kurioje grupės dalyviai galėtų dalintis savo išgyvenimais, rūpesčiais ir sunkumais, kuriuos jiems kelia gyvenimas su liga. Šioje grupėje iššūkis yra būti priimančiu ir palaikančiu psichologu, atlaikyti grupės narių nerimą, liūdesį, pyktį bei kartais apimančius nevilties bei bejėgiškumo jausmus.
Manau, svarbiausia yra priimti įvairiomis formomis pasireiškiantį grupės dalyvio neigimą bei atsilaikyti pagundai dalyvį iš jo išvesti ir sugrąžinti į nemalonią realybę. Kuriam laikui svarbu atsispirti šiai pagundai, kad nepaliktum sergančio ar neseniai susirgusio žmogaus be ramsčio per anksti, nes tas ramstis padeda kurį laiką stovėti ant kojų ir nepanirti į depresiją.
Manau, svarbiausia yra priimti įvairiomis formomis besireiškiantį neigimą ir atsilaikyti pagundai sugrąžinti grupės dalyvį į nemalonią bei skaudžią realybę. Tai reikalinga tam, kad nepaliktume krizinėje situacijoje žmogaus per anksti be ramsčio. Nes ramstis kurį laiką padeda žmogui stovėti ant kojų ir nenugrimzti į depresiją.
– Kokie jūsų planai – ar turite idėjų naujoms grupėms?
– Esu numačiusi užsiėmimų ciklą apie pyktį ir jo raišką „Pykčio laboratorija“. Žvelgiant dar toliau, norėtųsi paruošti užsiėmimų ciklą, orientuotą į savivertės didinimą. Kaip psichologė sutinku gausybę jaunuolių, kurių psichologinės problemos kyla iš žemos arba trapios savivertės.
– Kokias kitas paslaugas Jaunimo sveikatos centras siūlo vilniečiams?
– Didžioji mūsų paslaugų dalis yra nukreipta į jaunimo psichikos sveikatą. Pavyzdžiui, siūlome nemokamas anonimines psichologo konsultacijas, nemokamus renginius psichikos sveikatos temomis, centro psichologai į įvairius klausimus atsako ir el. paštu jaunimui@antakpol.lt. Centro atstovai periodiškai lankosi Vilniaus mokyklose ar kitose įstaigose ir pasakoja apie psichikos sveikatą. Svarbu paminėti, kad Antakalnio poliklinikoje vyksta ir lytiškumo ugdymo programa – 16-29 metų amžiaus merginos kviečiamos į nemokamas gydytojo akušerio ginekologo konsultacijas, o poliklinikos gydytojai moksleivių grupių laukia poliklinikoje bei veda paskaitas mokyklose. Daugiau informacijos www.antakpol.lt ir Jaunimo sveikatos centro Facebook paskyroje.