Kas nutiko, kad net 40 proc. jaunajai 15–29 metų kartai būdingas savižudiškas elgesys? Kaip paaiškėjo, kad psichikos ligų negalios našta siekia net 23 proc. ir žmonės nemiršta nuo psichikos ligų, bet ilgai gyvena slegiami jų naštos – psichikos ligų negalios našta bene dešimt kartų didesnė nei onkologinių susirgimų ar širdies ir kraujagyslių ligų.
„Žinią apie būtinybę taisyti psichikos sveikatą Lietuvai siunčia gąsdinantys pernai atlikto jaunimo sveikatos tyrimo skaičiai. Pasaulinė sveikatos organizacija yra pateikusi gyvenimo būdo (angl. „life course approach“) įtakos psichikos sveikatai koncepciją. Ja tvirtinama: tai, kas žmogui nutinka per visą jo gyvenimą, turi įtakos vėlesniam jo gyvenimui, jo vaikams ir anūkams. Jeigu norėtume puoselėti ekonomiškai efektyvią, kūrybingą visuomenę, pirmiausia turėtume galvoti, kokį turime potencialą. Tyrimas rodo, kad Lietuvos potencialas yra pažeistas ir mums reikia juo susirūpinti“, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, medicinos mokslų daktarė Marija Veniūtė Jakubauskienė.
Tokių rezultatų, DELFI pripažįsta ji, tyrėjai nesitikėjo.
Mūsų šalies jaunimo savižudiškas elgesys – ne vien savižudybių statistika, kuri tarsi aplenkia visus kitus savižudybių išvengusius piliečius. Lietuvos jaunimo (15–29 metų amžiaus asmenų) polinkį į savižudišką elgesį atskleidė pernai atliktas tyrimas, Lietuvai perėmus Norvegijos finansinio mechanizmo programą „Visuomenės sveikatai skirtos iniciatyvos“. Paaiškėjo, kad net 39,7 proc. jaunų 15–29 metų Lietuvos gyventojų per paskutinius 12 mėnesių galvojo apie savižudybę, kūrė planus arba bandė žudytis. Tai pats didžiausias rodiklis visoje Europoje, įskaitant ir Rytų Europos šalis bei artimiausias mūsų kaimynes Latviją ir Estiją.
Pašnekovės teigimu, žmonės, kurie pasižymėjo savižudiška elgsena, dažniau kvietė greitąją pagalbą ir kreipėsi pagalbos į sveikatos priežiūros sistemą.
„Tai reiškia, kad sveikatos sistema galėtų būti pasiruošusi identifikuoti šiuos rizikingus žmones ir sėkmingai vykdyti savižudybių prevenciją. Sveikatos sistemoje žmonės vienaip ar kitaip ieško pagalbos dėl psichikos sveikatos problemų, tad būtų svarbu, kad ta pagalba ir būtų suteikiama“, - kalbėjo M. Veniūtė Jakubauskienė.
Minėtas tyrimas patvirtino ankstesnes mokslines hipotezes ir duomenis, kad savižudiškas elgesys susijęs su patirtu smurtu.
„Smurtą patyrusiems žmonėms savižudiška elgsena buvo nuo 2 iki 4 kartų dažnesnė. Smurtas yra skirtingas – į šią statistiką įeina psichologinis, fizinis smurtas ir seksualinis priekabiavimas. Jei asmuo patyrė psichologinį smurtą, savižudiško elgesio rizika išauga 1,85 karto, patyrus fizinį smurtą rizika išauga 3,79 karto, o po seksualinio priekabiavimo ar smurto – net 2,71 karto. Šie skaičiai yra išties sukrečiantys, niekada Lietuvoje nesame atlikę dar tokio tyrimo“, - susirūpinimo neslėpė medicinos mokslų daktarė.
Pokyčių liudininkai
Lietuva savižudybių skaičiumi pirmauja Europoje ir visuomet patenka į bent jau „top dešimtuką“ pasaulyje, šiuo metu yra pirmajame penketuke. 2015 m. Lietuvoje nusižudė 896 asmenys, t.y. 100 tūkst. gyventojų tenka 30,8 savižudybių, ir šis rodiklis yra tris kartus didesnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Visgi savižudžio portretas kiek prasilenkia su minėto tyrimo statistika – Higienos instituto duomenimis, dažniausiai savo noru iš gyvenimo pasitraukia vyresnio amžiaus vyrai.
„Šie jauni žmonės galvoja apie savižudybę, kuria planus ir 2 proc. bando tai įgyvendinti. Tad vienaip ar kitaip bendroji vyresnio amžiaus vyro statistika nesikeičia. Svarbu tai, kad savižudiško elgesio riziką patiriantiems jauniems žmonėms yra apribota galimybė, kur kreiptis pagalbos. Tai yra faktas – jie neturi kur kreiptis psichosocialinės pagalbos, nes ji beveik neteikiama. Tokia pagalba prieinama daugiausia asmeniškai susimokant už šias paslaugas – o tai yra dar vienas sveikatos netolygumų rizikos veiksnys“, - įspėjo pašnekovė. Šie jauni žmonės, patyrę smurtą ir gyvendami su mintimis, planais ir bandymais nusižudyti, po 20 metų tampa tais „vidutinio amžiaus vyrais ir moterimis“, kurių netenkame.
M. Veniūtė Jakubauskienė pastebėjo, kad kalba vyksta apie pirmąją kartą po Nepriklausomybės – jaunus žmones, kurių tėvai išgyveno labai didelius socialinius pokyčius.
„Dabartinis jaunimas buvo šių pokyčių liudininkai. Jie matė, kaip tėvai elgėsi su juos užgriuvusiais sunkumais, pokyčiais. Žinoma, priežasčių yra daug daugiau. Tai ir minėtas smurtas, nepriežiūra, socialinis nesaugumas, aukšti socialiniai lūkesčiai, pakankamas pagalbos suteikimo nebuvimas“, - kalbėjo VU Medicinos fakulteto docentė.
Ši našta veikia kasdienybę
Žmonių vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja, o psichikos ligos nėra mirtinos – žmogus su psichikos sutrikimais ar diagnozuota liga gyvena dešimtmečius, psichikos ligos tampa lėtinės.
„Nustatyta, kad psichikos ligų negalios našta siekia net 22,9 proc. – tai reiškia, kad mes nemirštame nuo psichikos ligų, tačiau ilgai gyvename sirgdami ir slegiami ligų naštos bei prastos gyvenimo kokybės vis ilgėjančius savo gyvenimo metus. Psichikos susirgimų naštos rodiklis pranoksta tiek onkologinių susirgimų, tiek širdies ir kraujagyslių ligų naštos bene dešimt kartų“, – atkreipė dėmesį M. Veniūtė Jakubauskienė.
Ji pabrėžė, kad jauni žmonės, slegiami psichinių ligų naštos, ne tik nerealizuoja savęs, jų gyvenimo kokybė yra prastesnė, šios problemos yra tiesiogiai susijusios ir su fizinės sveikatos bėdomis.
„Tikėtina, kad šie žmonės bus dažnesni sveikatos paslaugų vartotojai. Be to, nepamirškime ir ekonominio faktoriaus – dėl šitų sutrikimų žmonės neina į darbą, negali būti ekonomiškai produktyviais visuomenės nariais. Savižudiškų minčių turintys žmonės, tuo tarpu, ateina į darbą, bet nieko nesukuria. Tad psichikos sutrikimų našta yra labai svarbi visuomenės sveikatos problema“, - kalbėjo ji.
Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos Komisijos programų eksperte ir konsultante dirbanti M. Veniūtė Jakubauskienė išskiria keletą veiksnių, lemiančių žemą mūsų šalies gyventojų atsparumą psichikos sveikatos problemoms.
Patyčių kultūra. Smurtiniam elgesiui priskiriamas ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, kurio paplitimas Lietuvoje ypač gąsdina. Juk mūsų šalis nuolat pirmauja pagal patyčių lygį mokyklose. Mokslininkų tvirtinimu, savižudiškas elgesys yra susijęs su patyčiomis. Jeigu jaunas žmogus yra buvęs patyčių auka, jo savižudybės rizika didėja iki keturių kartų, o jeigu jis buvo agresorius – apie du kartus. Viena iš patyčių kultūros priežasčių yra bejėgiškumas. Pavyzdžiui, tėvai tyčiojasi iš vaikų tiesiog iš bejėgiškumo, kurį sukelia fizinis, emocinis ir finansinis nesaugumas. Patyčios tapo bendravimo norma, būdinga įvairiems visuomenės sluoksniams. Pavyzdžiui, įvairių aukštųjų mokyklų studentai teigia patiriantys dėstytojų patyčias.
Tyrimais patvirtinta, kad su patyčiomis – kaip agresorius ar kaip auka – susiduria kas trečias mokykloje besimokantis vaikas. Nenuostabu, kad pagal vyrų savižudybių rodiklį Lietuva pasaulyje yra antra, o pagal moterų rodiklį – penktoje vietoje
Sovietmečio palikimo našta. 50 metų sovietinis laikotarpis buvo didžiulė trauma, kurią išgyveno dvi kartos. Sovietinė sistema nepripažino ekonominių, socialinių ir psichologinių problemų, jos nebuvo efektyviai sprendžiamos, o dažniausiai ir apskritai nesprendžiamos. Turintis psichologinių problemų žmogus netgi buvo laikomas nepatikimu, vos ne valstybės priešu, todėl jis privalėjo slėpti turįs psichologinių sunkumų.
Pereinamojo laikotarpio našta. 15–29 metų žmonės yra pirmoji jaunų žmonių karta po nepriklausomybės paskelbimo, o šių žmonių tėvai išgyveno tą labai dramatišką pereinamąjį laikotarpį. Skaudžios tėvų patirtys traumavo psichiką, kėlė psichologinių ir socialinių stresų: nedarbas, lėtinės ligos, dažnos mirtys nuo širdies ir kraujagyslių ar onkologinių ligų. Kai kurie žmonės buvo ant realios išgyvenimo ribos, ir tai nepridėjo saugumo jų vaikams. Kiekvienas tai išgyveno, kaip mokėjo – dalis bandė gelbėtis vartodami alkoholį, o kai kas rinkosi savižudybę.
Moderniam vakariečiui būdingas nesaugumas. Daugelis moderniais laikomų žmonių šiandien, skirtingai nei jų tėvai, nežino, kur gyvens, ką dirbs ir kur keliaus po mirties. Kitaip sakant, senosios vertybių sistemos, teikę stabilumo ištisus amžius, sugriuvo. Depresijos paplitimas vakarietiškame pasaulyje auga, o psichikos sveikatos problemų ir priklausomybių našta visame pasaulyje yra pati didžiausia – ji sudaro 23 proc. globalių ligų naštos. Rytų Europoje, išgyvenusioje didžiausias politines permainas, šita problematika yra pati aštriausia.
Žemas psichologinio raštingumo lygis. Iki pat šių dienų turime paveldėtą prastą psichologinį raštingumą – tuo nesirūpinta nei sovietmečiu, nei atgavus nepriklausomybę. Tai turėjo atitinkamas pasekmes. Ne atsitiktinai savižudiškas elgesys ir polinkis į depresiją ypač paplitę tarp studentiško amžiaus žmonių, kurie yra profesinių mokyklų studentai. Jie mokosi amato, greitai baigia profesines mokyklas ir išeina į gyvenimą labai jauni ir dėl to ypač psichiškai pažeidžiami, nes beveik visiškai neturi psichologinių žinių ir jų atsparumas rizikos veiksniams yra mažesnis.
Paliktų vaikų sindromas. Nemažai 15–29 metų amžiaus žmonių yra asmenys, išgyvenę vadinamąjį „paliktų vaikų sindromą“. Šaliai atgavus nepriklausomybę, ieškodami pragyvenimo šaltinio į užsienį išvyko bent vienas iš tėvų ar netgi abu tėvai. Dažnai tėvai dirbo kitame mieste, vaikus palikę seneliams ar kitiems giminaičiams. Neretai augantys paaugliai vieni buvo paliekami ištisomis savaitėmis.
Nėra kompleksinės valstybės pagalbos. Nors apie savižudybes ir smurto kultūrą jau kalbame, kompleksinio psichinės sveikatos stiprinimo ir rizikos veiksnių prevencijos įgyvendinimo Lietuvoje trūksta, kaip ir sisteminio požiūrio į šią problematiką.
Anot M. Veniūtės Jakubauskienės, norint pakeisti padėtį, reikėtų kalbėti apie psichosocialines paslaugas nuo pat vaikystės, stiprinti tėvystės įgūdžius, didinti visuomenės emocinį raštingumą, taip pat ir socialinius emocinius vaikų įgūdžius, kad jie susidūrę su pykčiu išmoktų jį atpažinti, išgyventi ir žinotų, kad jei apėmė pyktis, tai – ne priežastis kam nors trenkti ar pasityčioti. Jau gebame identifikuoti rizikos veiksnius, esame jiems jautrūs, mokame suteikti pagalbą, dabar reikia užtikrinti tokios pagalbos prieinamumą.
Geroji žinia Lietuvai, anot pašnekovės, yra ta, kad jeigu imamasi spręsti problemą, dedamos pastangos, tai padėtis pagerėja. Pavyzdžiui, jaunų žmonių alkoholio ir narkotikų vartojimo problemą per 10 metų sėkmingai išsprendė Islandija, o savižudybių skaičių pavyko sumažinti Vengrijai.
M. Veniūtė Jakubauskienė įsitikinusi, kad gerą impulsą, stiprinant Lietuvos gyventojų psichinę sveikatą, duos ir Vilniuje birželio 30 – liepos 1 dieną vyksianti tarptautinė tarpdisciplininė konferencija, skirtai visuomenės psichikos sveikatai. Tai net ir tarptautiniu mastu pirmoji tokia konferencija, kurioje šios srities įžvalgomis bei patirtimi pasidalins ne tik medikai, bet ir politikai, urbanistai ir kitų profesijų atstovai. Tarp konferencijos svečių – ekspertai iš JAV, Olandijos ir kitų pasaulio šalių. Konferenciją kartu su partneriais organizuoja Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas.