- Audriau, papasakok šiek tiek apie save. Feisbuke rašoma, kad gyveni Anglijoje?
- Po mėnesio man sueis 23-eji. Gyventi į Angliją atvažiavau baigęs mokyklą. Turiu laikiną darbą su lanksčiu grafiku. Dirbu su neįgaliais žmonėmis. Bet svajoju būti profesionaliu sportininku.
- Jei teisingai suprantu, esi ilgų nuotolių bėgikas. Kada pradėjai bėgioti?
- Visada mėgau ilgų nuotolių bėgimą, bet vargu ar tai mane apibūdina. Tą leisiu padaryti visiems savo gyvenimo įvykiams. Nuo mažens bėgioju, bet dar 'nepribėgau' tokios išvados, kad reikalingas „persilaužimas“. Tiesiog užsiimu bėgimu, nes tai miela širdžiai – tai svarbiausia.
- Bėgai per Atakamos dykumą. Labai įdomu! Kas buvo sunkiausia?
- Mano pajamos minimalios. Taigi naršydamas internete radau akciją skrydžiui į Atakamos dykumą Čilėje. Apsirengiau bėgimo aprangą, įsidėjau į bėgimo kuprinę šiek tiek drabužių pasikeitimui, nes nesinori erzinti keleivių lėktuve su prakaituota, poros savaičių dėvėjimo apranga, ir išėjau pro duris.
Bet aš ne apie tai... Perbėgti per Atakamos dykumą įmanoma, kur kas sunkiau yra suprasti, kad tai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje. Ir nėra ten taip fatališkai baisu ir sunku, kaip kad pateikiama visuomenei. Visada žinojau, kad kol bėgsiu kryptimi, kuria veda širdis ir mėgausiuosi tuo, ką turiu čia ir dabar, tada viskas bus gerai ir augimui ribų nebus. Manau, tai yra iliuzija, ruoštis kažkam, kam laikas taip ir niekada gali neateiti.
- Gal kada skaičiavai, kiek jau kilometrų esi įveikęs išvis? Kiek šalių aplankyta?
- Nelinkęs skaičiuoti kilometrų, bet per pastaruosius du metus nubėgau daugiau nei dvylika tūkstančių kilometrų, dvidešimt penkiose valstybėse. Čia be treniruočių, tik išvykose.
- Kurie dar bėgimai įstrigo atmintyje?
- Pavyzdžiui, kai Sacharos dykumoje išseko maistas, iš kažkur išdygo žmogus ir atidavė man savo maistą; kai Meksikoje per plauką, vos nepraradau sąmonės nuo išsekimo, vietiniai žmonės davė vandens ir net šiek tiek pinigų maistui. Kiek vėliau, po finišo, priėjo nepažįstama ispaniškai kalbanti meksikietė ir tiesiog apkabino – nuovargis iškart dingo. Kartą teko bėgti šimtą mylių su perpjautu kojos padu – tai labai grūdina charakterį. Na, o bebėgant Gambijoje apsinuodijau maistu, gulėjau paslikas, kol vietinė afrikiečių šeima manimi pasirūpino – iki šiol su jais palaikome ryšį.
- Ar visi tavo bėgimai turi tikslą? Pavyzdžiui, tokį, kaip renkant pinigus mažajai Evutei? Ar kai kurie tikslai būna labiau savanaudiški, siekiant kažką įrodyti sau?
- Kai kurie dalykai gyvenime niekada nėra daromi dėl priežasties. Pats procesas, ko gero, yra didžiausia ir svarbiausia priežastis, kam suvokti gali prireikti viso gyvenimo.
- Kas vyksta tavo galvoje bėgant?
- Kai bėgu, laikas sustoja, galvoje visiška tuštuma, apie nieką negalvoju, tik dairausi aplinkui ir stengiuosi suvokti, kas vyksta. Tai lyg meditacija ar komos būsena – kai pabundi, jautiesi kaip ne iš šito pasaulio, sunku perteikti tai, ką matei.
- Aš, pavyzdžiui, nė 10ies kilometrų nenubėgu. Ką manai, ar visi gali tapti tokiais užkietėjusiais bėgikais kaip tu? Ko tam - be valios - reikia dar?
- Nevadinu savęs „užkietėjusiu“. Tiesiog darau tai, kas miela širdžiai. Kiekvienas gali pasiekti tai, ties kuo dirba. Problema yra galvojimas, kad negali nubėgti dešimties kilometrų. Kaip tik tai ir turi padaryti – nubėgti dešimt kilometrų. Taisyklių nėra, nubėgsi tiek, kiek pats panorėsi.
- Koks tavo kitas tikslas?
- Gal tai turėtų atrodyti, kaip „neįkopiamas kalnas“, bet man daug svarbiau yra akimirkai sustoti, apsidairyti ir įvertinti tai, ką turiu čia, dabar, džiaugtis šia akimirka. Kaip tik ketinau suvalgyti ledų porciją – toks yra šios akimirkos tikslas.