Taip besijaučianti penkiasdešimt aštuonerių Danutė Vilkelienė atvirauja, kad gerai jaustis jai padeda sportas, su kuriuo moteris bičiuliaujasi jau nuo pat vaikystės, o namų lentynos nukrautos ne tik medaliais iš įvairių orientavimosi sporto varžybų, bet ir Pasaulio veteranų orientavimosi sporto čempionės titulu. Įdomu, nuo ko gi viskas prasidėjo?
- Taigi, papasakokite, ką Jūsų gyvenime reiškia sportas?
- Sportas mano gyvenime reiškia labai daug, nes tas visas gyvenimas ir susijęs su sportu. Pradėjau sportuoti būdama penktoje klasėje ir tai dariau iki pat mokyklos baigimo, tuomet įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą studijuoti geografijos ir fizinio lavinimo specialybės, nes norėjau tapti trenere. Besportuodama susiradau ir vyrą, su kuriuo vaikus auginome nenutraukdami savo pomėgio. Taip visą gyvenimą iki pat šiol ir gyvename aktyviai judėdami, tad drąsiai galiu teigti, kad sportas man yra viena iš pagrindinių veiklų.
- Ir anksčiau, dirbant trenere, ir dabar savaitgaliais vyksta įvairios varžybos, tad jose dalyvaudama jaučiu didelį užimtumą. Na, o jei būna toks savaitgalis, kai niekur su vyru nevykstame, tai atsibudus ir galvoju „Ką veikti, nuo ko pradėti dieną”, nes tiesiog laisva diena ją sunku pavadinti, ji tampa tokia tuščia, kažko joje trūksta… Tad sunku ir įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi nesportuojant – tikriausiai prireiktų nemažai laiko, kad šis įprotis pasimirštų. Jei tai išvis įmanoma.
- Kodėl būtent orientacinis sportas? Tikriausiai daugeliui skaitytojų tai gali nuskambėti ne itin populiariai…
- Na, šia sporto šaka susidomėjau visai atsitiktinai, nes vaikystėje būdama neaukšto ūgio pirmiausia lankiau sportinės gimnastikos užsiėmimus. Tačiau siekiant aukštesnio gimnastikos sportininkės lygio atsitiko įvykis, dėl kurio ir patraukiau į orientavimosi sritį. Viskas buvo taip: vienose varžybose šokau per gyvą ožį ir netyčia užkliuvusi nugriuvau, o nepėsčias ožys griuvo ant manęs ir labai išgąsdino – jei ne trenerė, tai neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę... Nuo to laiko atsirado fobija, dėl kurios nebeįstengiau šokinėti, tad ir mečiau gimnastiką. Na, o paraleliai su jos užsiėmimais, paskutiniu laikotarpiu lankiau ir orientavimosi sporto treniruotes, jos man patiko, norėjosi veiklos, tad ten ir „prigijau”.
- Na, pirmaisiais metais su vienu berniuku atrankinėse varžybose į respublikinį sąskrydį grįžome iš trąsos neradę nei vieno punkto. Kitais metais jau sekėsi geriau. Tačiau į varžybas dažniausiai atrinkdavo gerus matematikus (man matematika sekėsi puikiai), o kadangi ir mano vyresnis brolis buvo orientacininkas, tai prireikus mano amžiaus mergaitės buvau pakviesta treniruotis miesto sąskrydžiui ir atrankinėse varžybose man netikėtai pasisekė. Prisimenu kaip šiandien, jog prieš atrankines varžybas išaiškino man kas yra kompasas, persibraižiau žemėlapį ir padrąsinta varžybų teisėjo išbėgau į trąsą.
Grįžusi atidaviau žemėlapį ir nuėjau savo reikalais, o pasirodo sugebėjau užimti pirmą vietą! Kadangi nieko nepažinojau, tai vaikai, kurie aktyviai treniruodavosi, prie rezultatų lentos pradėjo šnekučiuotis: „Kas ta Kelmelytė (mergautinė pavardė), iš kur ji atsirado, matyt kažką pasekė, kad laimėjo..”, o aš viską girdėjau ir tyliai juokiausi.
Prisimenu ir dar vieną juokingą situaciją, kai išbėgusi į trąsą per varžybas miške sutikau močiutę, kuri mane pavaišino blynais, mielai pasišnekučiavome, o įveikti užduotis pavyko greičiausiai iš mūsų komandos mergaičių – tuomet ir pagalvojau sau: „Ką jos tame miške ten veikė...?” Na, o šiaip būdavo visko – tiksliai orientacinio sporto principus perpratau gal tik kokioje septintoje klasėje, tuomet jau dažniausiai visada pasisekdavo, nes beveik nedarydavau klaidų.
- Būdavo visko, nes nebuvau itin stropi mokinė. Pamenu, kai mečiau gimnastiką fizinio lavinimo mokytoja supykusi man išvedė dvejetą, tačiau po kurio laiko supratusi, kad į orientavimosi sportą žiūriu taip pat rimtai, atslūgo ir pasakė, kad jei jau ne gimnastė, tai bent rimta orientacininkė. Na, o vienuoliktoje klasėje prieš baigiamuosius egzaminus patekau į jaunių sąjungos rinktinę ir turėjau vykti į varžybas Bulgarijoje.
Tuomet buvo daug džiaugsmo, nes varžybų laikas sutapo su egzaminų laiku ir buvau atleista nuo jų laikymo. Vietoje jų atestate man surašė metinius pažymius, o sužinojusi geografijos mokytoja apie tai, kad noriu studijuoti geografiją ir fizinį lavinimą vietoje trejeto išvedė man penketą. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad viskas taip gerai klostėsi ir dėl sporto treniruočių mokytojai į mane palankiai žiūrėjo.
Na, o prakalbus apie tų metų varžybas Bulgarijoje, prisimenu, kai išlydėdama mokytoja padrąsino sakydama: „Svarbiausia nuvažiuoti į Romą, o popiežiaus pamatyti nebūtina”. O aš grįžusi jai ir atsakiau: „Ne tik nuvykau į Romą, bet ir popiežių pamačiau!”, taip sakydama pranešiau, kad užėmiau pirmąją vietą.
- Kaip prisimenate tų metų varžybas, kai tapote pasaulio čempione?
- Tai buvo 2012 metai, į varžybas Vokietijoje išvykau su lūžusia ranka, nors pati to nežinojau! Gydytojas davė įtvarą, liepė mankštinti ranką ir tikino, kad praeis. Man ją labai skaudėjo, tačiau varžybose dalyvavau, nes orientavimosi sporte fizinis pasiruošimas yra ne viskas – svarbiausia padaryti kuo mažiau klaidų ieškant punktų. Prieš startą susikaupiau, nesiblaškiau ir keliomis sekundėmis aplenkusi Švedijos atstovę, nugalėjau savo amžiaus grupėje. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, nes varžybose stengiesi negalvoti apie pašalinius dalykus, tad sužinojusi rezultatus likau maloniai nustebinta. Buvau pasveikinta artimųjų, kitų lietuvių, dalyvavusių varžybose, na, o grįžus į Lietuvą buvau pagerbta Panevėžio miesto savivaldybėje, tačiau niekam kitam nebuvau linkusi skelbtis. Smagu prisiminti, kad ir metais prieš pasaulio čempionate užėmiau antrąją vietą, tačiau daugiau pasiekti tokio puikaus rezultato pastaraisiais metais ir nebepavyko.
- Kadangi mano vyras taip pat dalyvauja orientavimosi sporto varžybose, tai nelabai kilo kažkokių nesutarimų. Jis visuomet būdavo didesnė varomoji jėga. Dar ir dabar organizuoja išvykas į varžybas, nes aš kartais labiau esu susirūpinusi buities darbais. Na, o kai gimė vaikai, tais laikais jų nebūdavo kam palikti, tai nuo mažens ir veždavomės į sporto stovyklas, varžybas, tad jie užaugo miške (juokauja). Tai galbūt ir paskatino juos taip pat išbandyti šią sporto sritį. Na, o kažkokių sunkumų derinant šiuos du dalykus ir nekilo, o mesti viską ne taip jau ir paprasta, nes sakoma, kad orientavimosi sportas yra liga visam gyvenimui, jei jau įnėrei, tai ir liksii jame.
- Sportas ir sveika mityba yra neatsiejami vienas nuo kito. Tad kokiais principais vadovajatės valgydama?
- Aš visada sakau, kad laikausi dietos, bet to nereikia suprasti tiesiogiai, nes mano dieta yra tiesiog nepersivalgyti. Labai kruoščiai neskirstau maisto į sveiką ar nesveiką, tiesiog stengiuosi valgyti visko po truputį, saikingai. Kartais net paima juokas, kai viršsvorio turintys žmonės kalba apie sveiką mitybą, tad tokiais atvejais jiems duodu užuominą, kad geriau jau tiesiog valgyti mažiau.
Žinoma, kasdien gyvenu, mokausi ir sužinau kažką naujo apie sveiką mitybą. Pavyzdžiui neseniai sužinojau, kad vaisius geriau valgyti pirmoje dienos pusėje, tad ir stengiuosi tai daryti, nors ne visada pavyksta. Bet džiaugiuosi, kad drąstiškų dalykų nedarau. Na, o kai nutinka taip, kad netyčiom suvalgau tris varškės sūrelius vieną po kito, tai apsirengiu sportinę aprangą ir bėgdama padidinu įprastą atstumą sakydama sau: „Skanūs buvo sūreliai? Tai bėk dabar!”.
- Na, ir pabaigai, įkvėpkite skaitytojus ir papasakokite, ką Jums kaip asmenybei suteikė sportas?
- Ypač mūsų sportas, labai lavina atmintį, koncentruoja dėmesį, nes išbėgęs į trąsą turi mąstyti ir sugebėti pašalines mintis palikti nuošaly. Taip pat žinoma, puikus dalykas yra išsiugdyta disciplina. Kiekvienas sportas, rimtai juo užsiimant disciplinuoja žmogų, o tai padeda išlaikyti rėžimą ir pasidaryti daug daugiau darbų nei turint marias laisvo laiko. Be to, protingai sportuojant, sveikatos prasme, aktyvumas yra didelis gėris – kartais pasiklausau bendraamžių apie įvairias ligas ir pasidžiaugu, kad bent kol kas neturiu kuo labai ir skųstis. Tad visus skaitytojus ir drąsinu, kad ir kiek jums bebūtų metų – niekada nevėlu pradėti judėti.