Gydytojai papasakojo, kaip atsiranda stuburo išvarža ir kokiais atvejais ją galima išgydyti be operacijos

Daugeliui diagnozė – stuburo tarpslankstelinio disko išvarža – skamba kaip nuosprendis, vedantis tiesiai ant operacinės stalo ir pranašaujantis visą gyvenimą besitęsiančius negalavimus. J. Girskio stuburo gydymo centro specialistai padeda suvokti, jog iš tiesų disko išvarža yra ne liga, o kaulų-raumenų sistemos sutrikimų pasekmė. Taigi daug svarbiau – ne stuburo išvaržos diagnozavimas, o klausimas – kaip gyventi su ja, o dar geriau – be jos.

Įgimta ar įgyta?

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Greta Būtėnaitė savo praktikoje susiduria su įvairių demografinių charakteristikų atvejais: „Dėl stuburo disko išvaržos dažniausiai kreipiasi 30-50 metų pacientai: jauniausia buvo 16-metė, vyriausiam ją nustatė 83-ių. Paplitimas tarp lyčių panašus, tačiau dažniau skundžiasi moterys. Bet pastebiu, jog daug dažniau tenka susidurti su sėdimą darbą dirbančiais ir laisvalaikiu fizine veikla neužsiimančiais pacientais.“

Vyrauja stereotipas, jog disko išvarža yra užprogramuota genetiškai ir tokiu atveju jos radimasis – neišvengiamas.

Tačiau gydytojas reabilitologas, neurologas, manualinės terapijos specialistas Jonas Girskis, remdamasis medicinos mokslu bei 40 metų gydymo praktika, su šiuo visuomenėje populiariu mitu nesutinka: „Taip mąstantiems norėčiau priminti, kad žmogui genetiškai užprogramuota mirti. Taigi, gal neturėtumėme universitetuose ruošti gydytojų, statyti ligoninių, kurti sveikatos apsaugos strategijos?“