Gydytojas kritiškai įvertino plintančią sveikatingumo madą: tai tinka tikrai ne visiems

Tikriausiai televizijoje ir socialiniuose tinkluose teko pastebėti vis dažniau atsirandančius vaizdo įrašus ir nuotraukas, kuriomis sveikuoliai ragina prisijungti – šokti į ledinį vandenį. Sporto medicinos gydytojas Gediminas Tankevičius kritiškai įvertino šią – pramogą, sveikatinimosi būdą ar madą – vadinkite, kaip patinka.

– Šuolis į ledinį vandenį – ar tai tinka visiems?

– Pastebėčiau kelis dalykus: pirmas – jei norime pradėti grūdintis, tai reikėtų pradėti tai daryti palaipsniui ir paprasčiau – pavyzdžiui, nuo šalto dušo. Antras – jei norime psichologinės euforijos, dėmesio, iššūkio, išėjimo iš komforto zonos – tada tai jums tinka, jei tai darome protingai, apgalvotai, bent minimaliai pasiruošę, apšilę. Trečias – trumpas įšokimas į ledinį vandenį neatspindi organizmo atsparumo – tai daugiau indikuoja, kad asmuo gali išeiti iš komforto zonos, įveikti iššūkius, iškentėti nemalonius pojūčius. Tikrasis užsigrūdinimas, organizmo atsparumas šalčiui pasireikštu tik tuomet jei eketėje užtruktume ilgiau minutės, to nerekomenduoju nepasiruošusiems, arba reiktų ištverti šaltį ilgesnį laiką vėsioje aplinkoje nepakankamai apsirengus.

– O jei dažniau atsidarytume langą, galbūt tai irgi būtų šioks toks grūdinimasis?

– Trumpalaikis lango atidarymas, tai labiau patalpų pravėdinimas. Norint grūdintis, reiktų palaikyti žemesnę nei 17-18^oC temperatūrą (fiziologiškai komfortiškiausia žmogui temperatūra – apie 21^oC) ir reikėtų po namus vaikščioti basam, mažiau apsirengus, ir taip treniruoti organizmo termoreguliaciją, kad kūnas lengviau susidorotų su aplinkos temperatūros svyravimais. Grūdinantis „oru“ ir ilgesniais intervalais treniruojama organizmo metabolinė šilumos gamyba, kurio pagrindą sudaro „rudųjų“ riebalų oksidacija. Grūdinantis šaltu vandeniu (tai intensyvesnis šalčio stresorius, nes žymia geresnis šilumos laidininkas) labiau treniruojama šilumos „izoliacinė“ sistema – poodinių kraujagyslių spazmavimas ir išsiplėtimas (šilumos sulaikymas/atidavimas).

– Pakalbėkime apie grūdinimosi naudą, šaltą vandenį, vaikščiojimą basomis. Ką tai gali mums duoti?

– Išėjimas iš komforto zonos į šaltą aplinką, tai stresas (stimulas), nuo kurio intensyvumo (trukmės, temperatūros skirtumo, terpės (oras, sniegas ar vanduo) priklauso organizmo atsakas. Staigiai įšokus į šaltą aplinką patiriame didelį stresą, tačiau išlipus jis iš karto tai pasibaigia. Tai labai gera priemonė organizmo adaptaciniams pokyčiams aktyvuoti. Bet organizmas turi būti pakankamai stiprus – jei sukelsime per didelį stresą, galime ir pakenkti. Dabar daug kas priima iššūkį kiekvieną dieną lįsti į eketę. Taip, sveikas ir stiprus žmogus adaptuojasi, pripranta, bet tai tas pats, kas pradėti kiekvieną dieną bėgioti 5 km. Kai kas dėl tokio iššūkio adaptuotųsi ir priprastų, o kiti, silpnesni žmonės, po kurio tai laiko taptų pervargę, nualinę neparuoštus sąnarius, nustekenę organizmo rezervus. Tai tikrai netinka visiems. Grįžtant prie eketės temos, jei yra padaromas geras apšilimas, organizmas per minutę eketėje tikrai nespės atšalti, susižadins antinksčių hormonai, pajusime karščio ir energijos antplūdį

Jei į eketę lįsime nepakankamai apšilę ir dar užsibūsime vandenyje, neužteks organizmo adaptacinių galių išlaikyti reikiamą kūno temperatūrą – įvyks priverstinis sušalimas, o tai rizikinga. Svarbiausia apšilti, pavyzdžiui, intensyviai sportuojant. Tada kūno temperatūra pakyla net iki 39-40^oC. Tokiu atveju įšokus į eketę turėsime didelį šilumos rezervą ir temperatūra vis tiek išliks virš 37^oC. Jei apšilimo nepadarome, peršalame ir kyla nemažas pavojus įvairioms ligoms, gali pasireikšti net ir širdies sutrikimai.

– Tačiau būna, kad sveikuoliai įlenda į eketę ir prabūna ten keliolika minučių.

– Taip, tačiau jie yra tam pasiruošę, tai tas pats, kas bėgtum maratoną. Organizmas jau yra prisitaikęs, turi gynybines reakcijas, bet jas reikia palaipsniui ištreniruoti.

– Ką reikia žinoti išlipus iš vandens?

– Reikia kuo greičiau nusausinti kūną, tada sumažės energijos praradimas. Slėptis nuo vėjo, toliau judėti. Svarbu saugoti plaštakas, pėdas, galvą, nes galūnės greičiausiai nušąla, tinka trinti kūną.

– Vis dėl to, tikriausiai tai daryti reikia tik su žmogumi, kuris jau yra patyręs, darė tai daugelį metų?

– Jei padarote rimtą apšilimą, greitai išlipate iš eketės, nusisausinate, šiltai apsigaubiate – didelės rizikos nėra. Tačiau jei žmogus turi lėtinių organų, sąnarių uždegimų, jis dažniausiai tikrai saugosis ir nesileis į tokias „avantiūras“, nes žino, kad liga gali paūmėti. Streso hormonai, kurių pliūpsnį pajaučiame padaro „paslaugą“ organizme tūnančioms patologinėms bakterijoms – tokio streso fone susilpnėja jų „izoliavimas“ ir jos lengviau prasiskverbia į organizmą pro „infekcijos vartus“: sugedusius dantis, infekuotas tonziles, lėtinius infekcinius procesu vidaus organuose.

– Kokios organizmo savybės mažina susirgimo riziką lendant į eketę?

– Trumpalaikis panėrimo į eketę iššūkis bus dar mažiau rizikingas, jei turėsim organizmo paruošimą – kuo aktyvesni raumenys, kurie pagamintų daugiau šilumos, kuo raumenų masė didesnė, pakankamas riebalinis audinys, stipri imuninė ir hormoninė sistema, tuo yra geriau. Kartais tokia smūginė streso dozė sužadina organizmo adaptacinius procesus ir nežymius susirgimus jų pradžioje gali ir išgydyti.

– Tada toks sveikatinimosi būdas tikriausiai labiausiai tiktų tokiems, kurie ir taip yra sveiki?

– Trumpalaikis (epizodinis panėrimas) daugeliui tai daugiau pramoga, aštrūs malonūs pojūčiai, valingumo pasitikrinimas arba pasimėgavimas, pasipuikavimas įveiktu iššūkiu. Ilgesnis panėrimas į eketę pasikliovimas jau išugdytomis organizmo atsparumo. Mes negalime susikurti „perteklinio“ ir visapusiško imuniteto, nes veikai labai skirtingos grandys ir priežastys. Kalbant apie perteklinį imunitetą, tai panašu, kaip vandens pylimas į pilną stiklinę (perteklius tiesiog išbėgs). Kalbant apie imuniteto visapusiškumą, gebėjimas „mirkti“ šaltoje eketėje negarantuoja, kas nesusirgsime gripu, bronchitu ar plaučių uždegimu kitomis ligomis.

– Ar Jūs pats šitaip grūdinatės?

– Aš grūdinuosi, tačiau nuosaikiau, pavyzdžiui po šaltu dušu. Taupydamas laiką stengiuosi minimalia intervencija gauti apčiuopiamą rezultatą. Tai paprasta ir geras būdas, sukeliantis budrumą, aktyvumą. Užtenka minutės pabūti po šaltu dušu, o rezultatas panašus. Tokio grūdinimosi metu labai svarbu sušlapinti galvą, nes tuomet įsijungia refleksiniai organizmo aktyvavimosi mechanizmai.

– Ar esate susidūręs su žmonėmis, kuriems toks grūdinimosi būdas pakenkė, o ne padėjo?

– Kadangi esu sporto gydytojas, tai pas mane į kabinetą dažnai ateina įvairūs sportininkai, fizinio aktyvumo entuziastai, kurie propaguoja aktyvų gyvenimo būdą, tačiau netinkamai jį sau prisitaikę prisidaro problemų, kenčia įvairius sąnarių, raumenų, sausgyslių ir kt. skausmus. Neretai būna, kad tokie skausmai paūmėja intensyvaus grūdinimosi fone. Tokiais atvejai visuomet patariu nesivaikyti kraštutinumų, leisti organizmui atsigauti. Tad jei perskaitėte laimingą istoriją feisbuke, dar nereiškia, kad toks pats rezultatas grantuotas ir jums. Kartais tokia „sėkminga“ istorija – nesėkmingos pradžia... Žmonės socialinėje erdvėje mažiau linkę dalintis savo nesekmėmis, o sporto medicinos kabinete su tuo susitinku nuolatos.