Jau koks dešimtmetis, kaip tokios frazės skamba gydytojų kabinete. Iš tikrųjų, tai labai geras ir naudingas tyrimas. Kad ir kokį simptomą paimtum, viskas tinka esant vitamino D trūkumui ar pertekliui.
Silpnumas, prakaitavimas, dažnos infekcijos, negyjančios žaizdos, viduriavimas, vidurių užkietėjimas, raumenų ir kaulų skausmai, šlapimo pakitimai, inkstų ir kepenų veikla – viskas susiję arba su pertekliumi, arba su trūkumu šio stebuklingo vitamino. Ir koks geras būdas būti geru gydytoju – padaryti vieną vienintelį tyrimą ir surasti priežastį iš pirmo karto!
Jaučiate sarkazmą? Taip, neapsirikote. Kodėl? Truputis lyrikos. Kažkada mane ir mano kursiokus, dar jaunus ir naivius idealistinių pažiūrų būsimus medikus, kalbino inovatyvios kompiuterinės biodinaminės diagnostikos institutas (arba kažkas tokio, su daug patoso ir su mažai prasmės turinčiu pavadinimu). Siūlė darbą su aparatu (inovatyviu ir biodinaminiu, kaip jau supratote), kurį sudarė dvi vielutės – viena aliuminio, kita vario (nes inovatyvu), taip pat – trečias pentiumas (nes dinamiškas). Darbo esmė – kol pacientas stipriai laiko vielutes rankomis ir dinamina savo bioinformaciją į visatą, kineskopiniame monitoriuje reikia karštligiškai ieškoti statistiškai patikimai dažnesnių ligų, tinkamų atsižvelgiant į paciento amžių, svorį ir lytį. Pasakai nutukusiai keturiasdešimtmetei – problemos su tulžimi ir kojų venomis. „Iš kur žinote?“ – nustemba? Aišku, tokio darbo dirbti nesutikome, kaip ir dabar nesutiktumėme.
O kuo čia dėtas vitamino tyrimas? Ogi tuo, kad nesvarbu, kam jį atliksi, 95 procentams šalies suaugusiųjų jo trūks, o didžiajai daliai kūdikių bus perteklius. Nes taip yra mūsų Lietuvoje. Nes nėra galimybių vitamino D kiekiui padidinti mūsų mylimuosiuose organizmuose. Galime jį gaminti kaip medžiai deguonį – padedant saulei. Toks idealus tingiam ir šykščiam tautiečiui vitaminas: nemokamai guli po saule ir sintezuoji. Gaila, parduoti negali. Bet, Suvalkijos nelaimei, saulės mes gauname mažai, žiemą iš viso jos nematome, o ir nuogas pusnyje nepagaminsi nieko, be geltono sniego.
Gauti su maistu? Kuris lietuvis nori valgyti ir dar nepigiai mokėti už menkių kepeneles, lašišas, midijas, šitakio grybus? O juose vitamino D gausiausia. Dar, tiesa, lieka kiaušiniai, bet didžioji dalis tautiečių jų vis dar bijo dėl salmoneliozės ir cholesterolio, kaip ir lašišų su menkėmis prisibijo dėl švino ir kitų po Antrojo pasaulinio karo jūroje pamirštų nuodų. O iš kitur negausime mes to vitamino. Tad trūksta jo beveik visiems, tirk netyręs.
O kūdikiai ir perteklius? Kūdikiai gauna vitamino D papildomai, nes kitaip susirgs rachitu mūsų nesaulėtame klimate. Ir kol gauna rekomenduojamas dozes, tai vėlgi, tirk netyręs – gausi perteklių. Bandėte priduoti kraujo tyrimą gliukozei nustatyti suvalgę batoną? Ką pasakė laboratorijoje? Kad reikėjo būti nevalgius? Su vitaminu D – dar sudėtingiau: norint padaryti tyrimą „nevalgius vitamino“, reikia jo negauti jokio pavidalo apie vieną savaitę (kai kas nurodo, kad net dvi). O kūdikiai jo gauna kasdien, jei ne lašiukų pavidalo, tai su mišinuku, kuris jau papildytas vitaminu D. Todėl, tyrimų duomenimis, Lietuvoje suaugusiems vitamino D trūksta, o kūdikiams – perteklius, bet nereikšmingai.
Ką reiškia perteklius nereikšmingas? Tą ir reiškia. Tyrimo yra kelios ribos. Pavyzdžiui, normos ribos: tarkim, 25(OH)D koncentracija nuo 70 nmol/L iki 120 nmol/L. Jei Jūsų tyrimo rezultatas atitinka, viskas gerai, šiuo momentu vitamino D koncentracija kraujyje pakankama. Tiesa, niekas nežino, kokia koncentracija yra audiniuose, kur jo labiausiai reikia, ar kokios yra atsargos, bet vis tiek – jau ramiau, tyrimas normalus. Kita riba – lengvas trūkumas (50–70 nmol/L). Nėra visiškai prastai, užtenka palyginti nedidelių dozių vitamino, kad pakeltume koncentraciją kraujuje iki normalios. Blogiau – išsekimas, kai net vitamino D pėdsakų neberandama (<30 nmol/L), tada reikalingos didelės dozės ir būtina ilgai vartoti. O kas su tuo nereikšmingu pertekliumi? Būna, kad vitamino D kraujyje yra didesnė koncentracija (>125 nmol/L), bet ji nesiekia toksinių dozių, ir tas padidėjimas nėra kliniškai reikšmingas. Tai nėra perdozavimas ir tikrai nereiškia lėtos skausmingos mirties apimtam konvulsijų. Reikšmingas perteklius toks, kai dažniausiai 3 kartus ar daugiau viršijama viršutinė normos riba (>375 nmol/L). Tada iš tikrųjų galima tikėtis komplikacijų ir sveikatos sutrikimų, bet pasiekti tokių rodiklių sudėtinga, jei naudojamos rekomenduojamos profilaktinės dozės.
O ir tyrimai yra skirtingi bei nustato skirtingo tipo vitaminą D. Kaip suprasti – skirtingą vitaminą D? Vitaminas D būna skirtingas – nuo D1 iki D5, mūsų organizmui reikšmingi D2 ir D3. Vienos laboratorijos nustato jų bendrą koncentraciją, kitos ištiria po vieną. Vienos naudoja vieną nustatymo metodiką, kitos – kitą. Vienų laboratorijų – vienokios normos, kitų – kitokios. Susipainiojote? Mes irgi, todėl mokslininkų rekomenduojama nustatyti 25 (OH)D metabolito koncentraciją, ir, jei jau pradedate ją tirti Zapyškio laboratorijoje, tai tirkite joje ir toliau.
O kam tada tas tyrimas reikalingas? Geras klausimas. Juk, jeigu žmonija ką nors sugalvojo, tai daiktas, matyt, reikalingas.
Pavyzdžiui, galvai kasyti skirtas vielučių kuokštelis arba leopardinės timpos. Tyrimas iš tikrųjų reikalingas rizikos grupių pacientams vitamino D trūkumo laipsniui nustatyti, kad greitai ir tiksliomis dozėmis pasiektume reikalingą kiekį. Kokios tos rizikos grupės? Sergantieji kaulų retėjimo, sunkiomis inkstų (kai sutrinka vitamino gamyba), sunkiomis žarnyno ligomis (kai nėra normalaus įsisavinimo), labai nutukę ir mažai saulėje būnantys neapsirengę (jeigu negauna papildomai vitamino D), tamsiaodžiai, gyvenantys šiaurinėse platumose (jeigu negauna papildomai vitamino D), pacientai kurių būklės gali būti gydomos labai didelėmis dozėmis (odos ligos, nuplikimas, lėtinis sunkus nuovargis) arba kai įtariamas perteklius ir perdozavimas. Niekas, nė vienas autorius, nerekomenduoja tirti visos populiacijos ir nustatyti individualių dozių.
Saugios dozės jau nustatytos, apskaičiuotos, padaryti didžiulės apimties tyrimai ir nuspręsta, kokiomis dozėmis reikia papildomai palaikyti vitamino D koncentraciją kiekvienos grupės pacientams. Tos dozės apskaičiuotos taip, kad pasmaguriavus austrių arba pasikaitinus saulėje tikrai nebus perdozavimo. Ir viešojo maitinimo įstaigoje nereikia prieš užsisakant patiekalo su midijomis desperatiškai bandyti prisiminti, ar tikrai šiandien dar nesuvartojote savo dozės, ir bijoti, kad reikės tenkintis nemėgstamais makaronais. Norite užsiimti mokslu ir braižyti savo vitamino D kitimo kreives „Excel‘yje“? Pirmyn, niekas netrukdo, bet nevadinkime to gydymu ar rūpesčiu pacientu.
Kokios tos dozės? Visiems vaikams iki metų rekomenduojama gauti 400 veikimo vienetų vitamino D per parą. Maitinančios mamos gaunamas vitaminas D mamai (ir kitiems suaugusiems) rekomenduojamomis dozėmis (1000 vienetų per parą) tikrai neturės įtakos vaikui, tad mažinti vitamino D poreikį mamai ar vaikui dėl žindymo tikrai nereikia. Vaikai, kurie jau nebe kūdikiai, gauna po 600 veikimo vienetų per parą (galima 400 vieną dieną ir 800 kitą), o paaugliai – 800 veikimo vienetų, nepriklausomai nuo lyties ir buvimo lauke ar prie kompiuterio laiko santykio. Ir tos rekomenduojamos dozės gali būti dvigubai (vaikams) arba net keturgubai (suaugusiems) didesnės, taip vartojant nereikia daryti tyrimų. Nėra jokio esminio skirtumo, ar mes vartosime po 1000 vienetų kasdien visą mėnesį, ar 30000 vienetų kartą per mėnesį, nes dozė 1000 parai lieka ta pati.
Apie lauką ir saulę. Tam, kad pasigamintų vitaminas D, mums reikia tiesioginių saulės spindulių, gautų ant neapsaugotos nuogos odos bent keliolika ar keliasdešimt minučių per dieną. Be šešėlio, be kremų, be drabužių ir plačios kepurės. Kiek mes to gauname Lietuvoje? Teisingai. Todėl, jeigu atostogaujate ir pusnuogiai praleidžiate daug laiko lauke, įgaunate taip tautiečių mėgstamą kontroversišką rudą odos spalvą, galite savo dozės ir nevartoti. Bet negalima tiesiog nevartoti, nes neva vasara, ir nieko nedaryti, kad ta vasara pakeltų tave nuo kompiuterio ir priverstų nusivilkti megztuką, treningus ir parodyti baltą suglebusį kūną saulei.
Aš įsivaizduoju, kiek nepasitenkinimo ir net pykčio sukels šitas tekstas. Aš tikrai ne prieš vitamino D tyrimą, kai jis būtinas. Reikia skirti dideles dozes – išsitirkime. Įtariame perdozavimą – išsitirkime. Bet skirti jį visiems, nepriklausomai nuo rizikos ir gaunamos naudos, bandyti bet kokį negalavimą paaiškinti būtent vitamino D trūkumu, titruoti vitaminą D kaip krešėjimo vaistus ir kartoti tyrimą kas savaitę – tai jau nebėra medicina ar mokslas, tai – verslas. Ar žinote, kad net yra terminas „vitamino D trūkumo epidemija“, apibūdinantis dabartinę situaciją visame pasaulyje? Žmogus, pradėjęs tą epidemiją, šiandien iš vitamino D uždirbo daugiau nei 20 milijonų dolerių.
Tad idealus tyrimas beveik bet kokio simptomo kilmei nustatyti egzistuoja. Ir tam nereikia net trečio pentiumo su vielutėmis. Bet negi Jūs iš tikrųjų manote, kad užteks išsitirti, pavartoti vitamino D, ir organizmas pradės gerai virškinti? Arba pradėsite išsimiegoti? Arba nebepavargsite? Arba užaugs plaukai?
Gal reikia pradėti tinkamai ir reguliariai maitintis, judėti, nesiparinti ir vartoti tinkamą vitamino D dozę? Norite išsitirti ir nustatyti „individualią“ dozę? Pirmyn. Bet tinkamai pasiruoškite fiziškai (nevartokite papildomo vitamino D bent 10–15 dienų, neikite į soliariumą ir kitaip nedidinkite šio vitamino koncentracijos), moksliškai (išsiaiškinkite, ką tiksliai ir kokiomis koncentracijomis tiria) ir psichologiškai (netapkite priklausomi ir nepradėkite tirti vitamino D kas savaitę).
Saulėto Jums rudens ir skanių vitaminų.