Apie vieną klaidą jau esu rašęs: nepamirškime, kad vaikui mokykla ar darželis yra darbas. O nuo darbo miršta net arkliai. Daug būrelių, papildomi užsiėmimai kasdien, nes nieko atžalai negaila, jūs patys tokių neturėjote, o tam mažam viską suteikiate; puikių pažymių reikalavimai, nes anas nesupranta, kad kitaip nieko nepasieks; ignoravimas nuovargio ir emocijų apraiškų, ką tas ten pavargsta, paskui vėliau gyvenime bus lengviau; nebūtinai yra tinginystės/paauglystės ir apsileidimo apraiškos. Tai gali būti ir tikrų tikriausias pervargimas, kuris vėliau pasireikš rimtomis sveikatos problemomis. Ne, lepinti vaikų nereikia (nors kas dar juos palepins jei ne tėvai?), bet daryti pertraukas tarp užsiėmimų būtina. Ir kartais leisti užsiėmimus praleisti reikia. Ir laisvą dieną nuo būrelių savaitės viduryje turėti. Kaip atskirti tokį poreikį nuo tiesiog kvailo noro nieko neveikti – neatsakysiu, tėvai, jūs pagimdėte – dabar galvokite.
Kita klaida yra kažkiek susijusi su pirma. Jūs aprūpinote vaiką viskuo, kas geriausia, brangiausi būreliai, užimtumas, trys fizinio pamokos per savaitę ir dar du sporto užsiėmimai papildomai, bet vis tiek pavasarį kažkas blogai: ir trečioko laikysena prasta, ir penktokas sirguliuoja nuolat ir gimnazistui ne kas su svorio palaikymu. Vienas iš gydytojo klausimų (bent jau šito konkretaus) visada būna toks: ką darai grįžęs iš mokyklos arba ką darai po pamokų, jei iškart neini namo? Išgirsti, kad einu pasivaikščioti, paspardyti kamuolio arba pažaisti kieme su draugais beveik netenka. Gal todėl kad tų, kas spardo kamuolius ir kasdien lauke palaksto, net neprireikia to klausti? Kaip sakė nuostabus sporto ir reabilitacijos gydytojas daktaras Gediminas Tankevičius – viena pamoka fizinio lavinimo yra viso labo 0,5 procento visos savaitės laiko. Trys pamokos ir du užsiėmimai po valandą tėra 3 procentai visos savaitės. Ką vaikas daro likusius 97 proc.? Sumokėjote už vaiko futbolo ir plaukimo būrelius – nuostabu. Dar skirkite bent pusvalandį savo laiko pasivaikščiojimui, pasivažinėjimui dviračiu ar paukščių skaičiavimui parke kartu su atžala. Nes jeigu tėvas guli ant sofos, o mama žiūri serialus, tai kodėl vaikas staiga privalo kažkur eiti, vien todėl, kad „tėvai jo amžiuje iš kiemo su tamsa grįždavo“. Tai ko dabar grįžote su šviesa? Pirmyn pavyzdį rodyti, o ne vien pinigais atsipirkinėti.