Iki pokyčių jauna vilnietė manė, kad apvalios formos yra užkoduotos ir neįveikiamos

Motyvuojantis Lauros (vardas ir pavardė redakcijai žinomi) įrašas apie svorio, gyvensenos ir mitybos pokyčius feisbuke sulaukė daug pritarimo, susižavėjimo šūksnių ir pagyrų. Merginos teigimu, pasikeisti fiziškai ir emociškai nėra taip sudėtinga, kaip gali atrodyti. Ilgą laiką kovojusi su šokinėjančiomis svarstyklių rodyklėmis vilnietė viską pakeitė priėmusi vieno mėnesio iššūkį. Kokį? Apie tai - interviu su pozityvumu trykštančia mergina.

- Pirmiausia, papasakok šiek tiek apie save?

- Greitai švęsiu savo 28 gimtadienį. Meluoju, nešvęsiu, nes niekad nešvenčiu, tik ryte visu garsu pasiklausau Džordžos dainos „Gimtadienis“. Toks mano gimimo dienos ritualas. Gyvenu sostinėje, nors su malonumu savo dienas leisčiau kur nors už miesto. Šiuo metu mano veikla kardinaliai pasikeitė.

- O dabar – prie skaičių. Kiek svėrei anksčiau ir ką svarstyklės rodo dabar?

- Mano svoris sulaukus lytinės brandos visada svyravo tarp 60 ir 63 kilogramų. Tačiau dėl sėdimo darbo ir savo pasyvumo pastaraisiais gyvenimo metais sverdavau ir 67 kilogramus. Šiandien sveriu dešimčia kilogramų mažiau.

- Kas lėmė svorio svyravimus?

- Tikrai visada buvau ne iš tų lieknų ir atletiškų. Ir kaip Dievą myliu ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad tam įtakos turi ir genai. Mano mamytė visada buvo apvalesnė, ir močiutė nebuvo labai „kūda“. Tad visada maniau, kad apvalios formos yra užkoduodos ir neįveikiamos. Nors gal giliai pasąmonėje tik teisinau savo tingumą ir apsileidimą...

O svoris išties maždaug nuo dvidešimtų mano gyvenimo metų nuolat šokinėdavo… Esu emocinis valgytojas, tad stresas, nuovargis ir panašūs reikalai mane veikdavo. Puldavau į kraštutinumus - arba viską šlemščiu kaip žvėriukas, arba badauju kaip manekenė.

- Tad kaip pavyko pasiekti dabartinių rezultatų? Kokia tavo paslaptis?

- Vieną dieną ryte besiruošdama į darbą spraudžiausi į savo vienintelius dar nesuplyšusius džinsus. Pamačiusi, kaip per jų kraštus verčiasi mielai linguojantis lašinys (nesakau lašinukas, nes tai tikrai buvo lašinys) suvokiau, kad viskas - ne ryt, ne pirmadienį, o dabar. Šiandien. Ir viskas prasidėjo nuo saikingos mitybos, kalorijų skaičiavimo, sporto. Taip pat laukė mano vestuvės, norėjosi būti tobula nuotaka, tad buvau pasiruošusi bet kam.

Svoris krito, kūnas stangrėjo, bet savijauta nebuvo gera. Nuolat jaučiau rėmens graužimą, nuovargį, alkį. Po vestuvių, pabuvusi graži, vėl „pasileidau kasas“. Vėl išsipūčiau, vėl pradėjau slėptis „oversiziniuose“ drabužiuose. Taip buvo iki tol, kol kažkas man neiškėlė iššūkio - pamėgink mėnesį nevalgyti mėsos. Pabandžiau. Pabandžiau ir patiko. Svoris ėmė kristi. Savijauta pagerėjo. Atradau naują žodį vegetaras.

Pradėjau domėtis, gilintis. Žingsnis po žingsnio supratau, kad man artima veganų filosofija. Taip atsidūriau šiame kelyje. Nedrįstu sau klijuoti etiketės. Išdidžiai ir garsiai žmonės sako „aš esu veganas“, kai tokį gyvenimo būdą išlaiko daugybę metų. Aš kol kas esu naujokė – tokį būdą propaguoju metus laiko.

Man tai nėra „fainas“ pavadinimas ar dieta. Man tai - gyvenimo būdas. Atsirinkau tai, kas tinka man tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dažnai manęs pažįstami klausia, ar aš nieko prieš, jei jie prie manęs valgys mėsą ar sūrį. Man vienodai. Tikrai niekam neketinu kažko piršti. Kiekvienas turi teisę į pasirinkimą. Tik labai gaila, kad žmonės, kurie gyvena kitokį gyvenimo būdą, dažnai būna agresyvūs gyvulinės kilmės produktų nevalgančių žmonių atžvilgiu.Daug kas nerimastingai klausia, kaip mano kraujas, geležis ir pan. Nuo vaikystės turėjau geležies stoką, o šiandien nebeturiu jokių problemų. Ar lengvas šis kelias? Visi keliai lengvi, jei juos renkiesi pats, niekieno neverčiamas ir pilnai suvokdamas, kodėl tą darai.

- Kaip atrodo tavo įprastinis meniu? Ar brangu sveikai maitintis?

- Oi, čia dažnas klausimas. Sunku tiksliai atsakyti. Viskas priklauso nuo daug ko. Jei gaminiesi namuose, tai tikrai nieko brangaus. Jei perki daug paruoštų valgyti produktų ar maitiniesi kavinėse - tuomet tikrai brangu. Kai nustojau vartoti gyvulinės kilmės produktus, maisto gaminimas man - vienas malonumas. Viskas kvepia, spalvos gražios, liestis prie produktų malonu, o dar skoniai...

Keliuosi penktą ryto, nors darbas nuo 9. Dar gulėdama lovoje išgeriu 700 ml vandens su citrina, o tada neskubėdama ruošiuosi į darbą: dušas, makiažas, plaukai (mergaitiški rytiniai ritualai). Tada manęs laukia geriausia dalis – pusryčiai. Juos turiu valgyti lėtai ir su malonumu. Didelis žalios arbatos puodelis ir, pavyzdžiui, pilno grūdo duonos dvi riekelės su avokadu ir pomidorais. Arba grikių košė su avokadu, česnaku ir saulėje džiovintais pomidorais.

Dieną turiu du užkandžius, dažniausiai tai būna bananas ir riešutai arba datulės, arba traputis su riešutų sviestu ir bananas. Pietūs: balandėliai su pupelėm, bulviniai blynai, falafeliai su salotomis, trintos sriubos. Vakarienė priklauso nuo nuotaikos ir dienos. Kartais būna 5 bananų ledai, būna košė, karštas daržovių troškinys. Kadangi visada gaminuosi namie, tikrai neišleidžiu daugiau, nei viską valgantys žmonės.

- Ar prie pokyčių prisidėjo ir sportas?

- Oi, sporto šiuo metu tikrai mažai. Neturiu tam laiko, tad tiesiog einu iki darbo 4,5 km pėstute greitai greitai ir atgal namo taip pat. Ir pro kambario staktą nepraeinu nepristojusi - visada prisitraukiu bent penkis kartus ir pakankinu pilvą kilnodama kojas, kol prisitraukusi kabu.

- Kaip savo pokyčius vertini pati, o kaip aplinkiniai?

- Man patinka jaustis lengva. Man patinka tas savijautos pasikeitimas, kai didžiąją gyvenimo dalį esi pozityvi,energinga, neuždusti lipant laiptais. Man, žinoma, patinka, kaip atrodo mano kūnas, nors randų likę – strijos. Nuolatinis svorio „šokinėjimas“ padarė savo. Gėda. Bet kaip kažkas pasakė, reikia strijas priimti kaip savo kovos randus, tad ir bandau pamilt save su jais.

Tuo metu aplinkiniai nuolat bijo, kad nemirčiau iš bado, ir kai pamato mano porcijas netiki, kad įmanoma taip sulieknėti ir tokius kiekius valgyti. Daug pozityviai nusiteikusių žmonių, kurie patys klausia, domisi ir yra linkę bandyti. Bet kaip ir sakiau, niekam nieko nekišu ir neauklėju. Visi turi pasirinkimo teisę. Svarbu gerai jaustis.

- Ar pakeitus mitybą pasikeitė ne tik kūnas, bet ir sveikata, emocinė būklė?

- Tikrai, taip. Nejaučiu galvos svaigimų, neturiu problemų su alpimais ir geležies stygiumi, nesergu peršalimo ligomis. Tfu tfu tfu.. Nrėčiau sakyti, kad visada esu pozityvi ir labai linksma, bet aš - moteris, o moterų nuotaikos niekada nebūna pastovios (juokiasi). Tačiau jei lygintumėte, kokia buvau ir esu dabar – skirtumas labai didelis.

- Kas buvo sunkiausia?

- Sunkiausia buvo išmokti valgyti pusryčius ir gerti vandenį. Dabar lėti skanūs pusryčiai ir bent 2.5 litro vandens yra mano kasdienybė, be kurios negalėčiau jaustis gerai.

Pačiai būna dienų, kai norisi pasikasti pataluose ir išnykti, ypač kai tokie orai. Bet vos prabudusi ryte įsijungiu muziką, susiurbiu dozę vandens su citrina ir jau geriau. O užsitempusi ryškias timpas ir sparčiu žingsniu belėkdama į darbą pradedu jausti, kaip nuotaika gerėja su kiekvienu žingsniu. Tad galiu pasakyt tik tiek - nėra „negaliu“, yra „nenoriu“.

- Ačiū už pokalbį.