Įvertino, kiek genai turi reikšmės išgyvenimui iki 100 metų ir daugiau

Trokštame, kad egzistuotų kokia nors „paslaptis“, padedanti gyventi ilgiau, svei­kiau ir laimingiau. Dėl šio troškimo kaip apsėsti gaudome žinias apie ypatingus ilgamečių žmonių įpročius ir ritualus. Mus žavi tokie žmonės kaip madam Cal­ment, kurie, regis, išvengė gravitacinės mirties traukos, nors visą gyvenimą rūkė ir dar visaip kitaip elgėsi netinkamai. Gal ją išgelbėjo važinėjimas dviračiu? O gal tai buvo kas kita, pavyzdžiui, kilogramas šokolado, kurį ji neva suvalgydavo kiekvieną savaitę?

Dalijamės ištrauka iš Peter Attia knygos „Pergyventi save“ (leidykla „Kitos knygos“)

Verta kelti klausimus platesne prasme: ką sveiki šimtamečiai iš tikrųjų turi bendro? Ir, dar svarbiau, ko galime iš jų pasimokyti, jei apskritai tai įmanoma? Ar jie išties gyveno ilgiau dėl tokio idiosinkratinio elgesio kaip viskio vartojimas, ar nepaisant jo? Ar egzistuoja koks nors kitas bendras veiksnys, paaiškinantis jų ypatingą ilgaamžiškumą, ar tai buvo tik sėkmė?

Tikslesni didelių šimtamečių žmonių grupių tyrimai sukėlė (dar daugiau) abejonių dėl to, kad „sveika“ (be kabučių čia neapsieisi) gyvensena yra būtina, norint pasiekti ypatingą ilgaamžiškumą. Didelės apimties šimtamečių žydų aškenazių tyrimo, kurį atliko Niras Barzilai iš Bronkso Alberto Einsteino medicinos koledžo, rezultatai rodo, kad šimtamečiai rūpinasi sveikata ne ką labiau nei kiti. Iš tikrųjų kai kurių gyvensena buvo net blogesnė: didelė dalis iš beveik 500 Einsteino tyrime dalyvavusių asmenų gėrė alkoholį ir rūkė, kai kas net daug dešimtmečių iš eilės. Maža to, reguliarus fizinis aktyvumas sulaukus septyniasdešimties buvo mažiau ti­kėtinas šimtamečių vyrų grupėje, palyginti su kontroline atitinkamo amžiaus tiriamųjų grupe. Daugelis jų turėjo antsvorio. Štai tiek apie sveikos gyvensenos naudą.