Populiarėjančių bėgimo maratonų, pėsčiųjų žygių iššūkiai: kokiais atvejais būtina pasitarti su gydytojais?
Šių metų balandžio mėn. vykęs Londono maratonas tragiškai baigėsi 29 m. bėgikui, kuomet, įveikęs 22,5 mylias (maratono distancija – 26,2 mylios), sukniubo ir, nepaisant skubiai suteiktos medicinos pagalbos, vėliau ligoninėje mirė. Prieš dvejus metus šio maratono trasoje mirė bėgimo entuziastas kariškis, o 2014 m. – 42 metų bėgikas. Nors staigios mirtys sporte yra retas, tačiau labai skaudus dėl nusinešančių jaunų gyvybių reiškinys.
Turbūt dažniau kyla klausimas, kiek patys dalyviai adekvačiai vertina savo jėgas, ar neignoruoja tam tikrų sveikatos nusiskundimų? Tenka prisiminti ir prieš metus Birštono savivaldybėje vykusį žygį „Nemuno kilpomis 2017“, kuomet trasoje mirė 56 metų moteris.
Paprastai net 50 proc. staigių mirčių trasose ištinka įveikiant paskutiniuosius maratono kilometrus, arba 4 proc. likusios distancijos. Beje, daugiausia staigių mirčių jauno amžiaus sportininkus ištinka dviračių sporte, žaidžiant futbolą, bėgimo ir žygių trasose ir dažniausia mirčių priežastis būna įgimtos, iki tol nediagnozuotos širdies ir kraujagyslių ligos. Deja, neretai ir nepavyksta nustatyti konkrečios mirtį sąlygojusios priežasties.
Kartu norisi perspėti, kad visi bėgimo entuziastai, ypač pradedantieji, turintys bent menkiausių sveikatos nusiskundimų ar ryškius širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnius, prieš treniruojantis ar ruošiantis didelio fizinio pajėgumo reikalaujančiam startui, privalo apsilankyti pas savo gydytoją. Kita dažna klaida, kai asmuo jaučia ir žino savo nusiskundimus (dažnai sportuojantysis atremia, kad jis puikiai „pažįsta“ savo organizmą ir geba dozuoti tenkančias apkrovas), tačiau juos ignoruoja, manydamas, kad fizinė veikla teigiamai veiks jo simptomus.
Jau į šeštą dešimtį įkopusiam asmeniui didėja išeminės širdies ligos rizika. Perteklinis krūvis gali paūminti arba išprovokuoti organinę patologiją, jau tūnančią organizme. Todėl ne tik įvairių distancijų bėgimui, bet ir įvairių pėsčiųjų trasoms (pvz., „Nemuno kilpų“ ištvermės trasa siekė 65 km) būtina tinkamai pasiruošti, o pradedantiesiems – būtina konsultuotis su gydytojais bei fizinės veiklos specialistais. Beje, įrodyta, kad pacientams, persirgusiems ūminį miokardo infarktą, didesnė nei 7,2 MET (metabolinis vienetas) fizinė veikla (pvz., važiavimas dviračiu laisvalaikiu vidutiniu 19–22 km/val. greičiu, lėtas plaukimas 45 min., bėgimas vidutiniu 9–10 km/val. greičiu (ramybėje žmogaus medžiagų apykaita sunaudoja 1 MET)) 2–3 kartus padidina mirties tikimybę. Taigi fizinis krūvis yra priemonė, su kuria tinkamai turėtume elgtis ir krūvį pasirinkti individualų.
Bėgiojimas ir širdies ligos tarpusavyje dera
Bėgimas ristele, kaip ir visos aerobinės sporto šakos, labiausiai rekomenduojamos sergantiesiems širdies ir kraujagyslių bei kitomis lėtinėmis ligomis, jeigu nėra apribota judėjimo funkcija. Bemaž prieš 60 metų Arturas Lydjardas, fizinės parengties bėgimo tėvas ir įtakingiausias visų laikų ilgųjų nuotolių bėgimo treneris, įkūrė Oklando bėgikų klubą širdies infarktą patyrusių pacientų reabilitacijai.
Anuomet klubas sulaukė daug prieštaringų vertinimų (dar iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio mokslinėje literatūroje patyrusiems miokardo infarktą buvo rekomenduojamas ilgalaikis gulimas režimas), gydytojai netgi buvo įsitikinę, jog Lydjardas organizuoja masinę savižudybę.
Tačiau vos tik buvę ligoniai suprato, kaip puikiai jaučiasi kelias savaites pabėgioję, jie pradėjo kviesti savo žmonas, vaikus ir tėvus porą valandų drauge pabėgioti ratais. Ilgainiui Lydjardo pasibėgiojimas sekmadienio rytais buvo didžiausia Oklando šventė. Iki šių dienų bemaž niekas ir nepasikeitė, išskyrus, kad kiekvienas sergantysis gydytojų yra ištiriamas ir pagal tyrimo rezultatus sudaromos jo individualaus treniravimosi galimybės: kokios fizinės apkrovos yra leistinos, kokio pulso siekti, kokia treniravimosi trukmė yra saugi, teigiamai veikianti organizmą bei pačią organinės patologijos pažeistą širdies raumenį.
Ar galimas savaitgalinis fizinio aktyvumo paketas?
Anksčiau buvome įpratę, kad sveikatinamuoju poveikiu pasižymi tik reguliari tam tikro intensyvumo ir apimties įvairi fizinė veikla, pavyzdžiui, 30 min. vidutinio intensyvumo fizinis krūvis, atliekamas 3–5 kartus per savaitę. Tačiau paskutiniai moksliniai tyrimai atskleidė, kad tokiu pačiu poveikiu pasižymi ir savaitgalinis fizinio aktyvumo paketas, t. y. per savaitgalį pasiekta reikiama fizinio aktyvumo trukmė pasižymi tokiu pačiu ilgalaikiu poveikiu, kaip ir kasdienis sportavimas.
Todėl Europos kardiologų draugija atkreipia dėmesį, kad bet kurio amžiaus suaugusiesiems rekomenduojama bent 150 min. per savaitę skirti vidutinio intensyvumo fiziniam aktyvumui arba 75 min. per savaitę intensyvioms aerobinėms treniruotėms, arba lygiaverčiams jų deriniams. Taip pat labai naudinga laipsniškai didinti vidutinio intensyvumo aerobinių fizinio aktyvumo /treniruočių/kompleksinių užsiėmimų trukmę iki 300 min. per savaitę arba 150 min. per savaitę intensyvioms aerobinėms treniruotėms, arba lygiaverčiams jų deriniams.
Ar žmogus gali netoleruoti fizinio aktyvumo?
Bemaž prieš 20 metų įrodyta, kad fizinis pajėgumas, fizinio krūvio toleravimas yra genetiškai determinuota. Anuomet tyrėjai atskleidė, kad genų raiška susijusi su fiziniu aktyvumu, jo toleravimu ir tai gali turėti įtakos iki 48 proc. fizinio pajėgumo vertinant tos pačios giminės kelių kartų atstovus.
Klinikinėje praktikoje neretai stebime, kad maždaug kas penktas pacientas gali netoleruoti fizinio treniravimo, arba treniravimosi metu nestebimi jokie teigiami subjektyvūs ir objektyvūs pokyčiai, arba toks pacientas vengia ateiti į fizinio aktyvumo treniruotes.
Fizinis treniravimo poveikis yra baigtinis
Taip pat turime suprasti, kad bet kuri fizinė veikla yra baigtinė, arba, kaip ir vaistas, turi savo veikimo pusperiodį – jos teigiamas poveikis stebimas tol, kol esame aktyvūs ir juo naudojamės. Nustoję būti fiziškai aktyvūs, prarandame ir teigiamą fizinio treniravimosi poveikį organizmo sistemoms.
Buitinis aktyvumas – gerai, tačiau jo poveikis gerokai mažesnis
Dažnai, aptardami individualų fizinį planą, išgirstame patikinimą, kad pacientas yra aktyvus namuose nuolat atlikdamas įvairius darbus. Toks buitinis aktyvumas yra gerai, tačiau jis nepasižymi tokiu įvairiapusiu poveikiu, kaip ilgalaikis treniravimasis, kurio metu aiškiai apibrėžiamas fizinio treniravimo intensyvumas, tipas, būdas ir dažnis. Deja, buitinio aktyvumo pagal šiuos parametrus negalime įvertinti.