Šiandien Elijus gali džiaugtis ir didžiuotis savimi. Jis išsikapstė iš priklausomybių, sukūrė šeimą ir padeda kitiems, narkotikus vartojusiems žmonėms. Kaip jam pavyko? Viskas prasidėjo nuo pripažinimo sau pačiam, kad sunkiai serga ir stokoja pagalbos, rašoma BENU vaistinės tinklaraštyje.
– Kada ir kaip prasidėjo tavo priklausomybė nuo narkotikų?
– Viskas prasidėjo vaikystėje – pirmiausiai nuo alkoholio. Kai man buvo maždaug septyneri, tėvai išsiskyrė ir mama, būdama 28-erių, augino mane viena. Į mūsų namus atsikraustė močiutė, linkusi išgerti. Pamažu gerti pradėjo ir mama, nors anksčiau to nedarė, dirbo mokytoja.
Pats alkoholį vartoti ėmiau būdamas vos trylikos, kartu su mama. Prie jos ir rūkyti pradėjau, tačiau ji niekada nebuvo prieš.
Narkotikų pavartojau pirmą kartą patekęs į įkalinimo įstaigą – dar paauglystėje. Parūkiau marihuanos. Tuo metu man pritrūko drąsos pasakyti „ne“, nenorėjau išsiskirti iš kitų… Po marihuanos ėjo hašišas, raminamieji vaistai, amfetaminas ir heroinas.
Dabar tai atrodo taip keista. Buvau nusistatęs prieš narkotikus, nemėgau tokių žmonių, bet viskas apsivertė ir pats tapau vartojančiu.
– Kiek laiko nepertraukiamai vartojai narkotikus?
– Iš viso vartojau apie aštuonerius metus.
Iš pradžių viskas atrodė nekaltai: linksmi vakarėliai savaitgaliais, kuriuose būdavo marihuanos ir amfetamino. Pastarąjį naudodavau kartą per savaitę kaip priemonę atsipalaiduoti. Visgi pamažu dozės didėjo. Po maždaug trejų metų gyvenimo Vilniuje (tuo metu dirbau šiame mieste) amfetaminą jau buvau pradėjęs leistis. Apie dvejus metus naudojau jį kasdien ir didelėmis dozėmis – po tris gramus. Be to, kasdien rūkiau marihuaną.
Draugai, su kuriais vystėme verslą, mano automobilyje rado švirkštą ir viską suprato. Bandė mane atkalbėti įvairiais būdais: ir siūlydami pagalbą, ir prašydami, ir naudodami jėgą, bet aš jų neklausiau. Manau, kad tiesiog nebegalėjau atsispirti, kūnas reikalavo narkotikų.
Pradėjau nebeatlikti tam tikrų atsakomybių, susijusių su darbu.
Draugai to nebetoleravo ir teko nutraukti bendrą veiklą. Pamenu, koks išdidus ir supykęs buvau, norėjau įrodyti, kaip jie klysta. Bandžiau pats suktis: pardavinėdavau įvairius daiktus, vagiliavau iš automobilių. Kaip tik tuo metu narkotikų pardavimo taške susipažinau su narkomanu, pasiūliusiu man heroino.
Tada tai atrodė tarsi išsigelbėjimas. Nuo amfetamino nuolat jausdavau paranoją, nepagrįstas baimes, negalėjau ramiai miegoti ir visada buvau susierzinęs. Be to, stipriai nukrito svoris (svėriau vos 48 kg), suprastėjo regėjimas. Taške esantis pardavėjas teigė, kad heroinas padės atsipalaiduoti ir nusiraminti. Pradžioje taip ir buvo, „užsikabinau“ ir galiausia heroiną pradėjau vartoti kasdien.
Po maždaug metų heroino vartojimo išsiskyriau su drauge ir, susikrovęs visus daiktus, palikau butą. Gyvenau automobilyje ir išdidžiai atsisakydavau draugų pagalbos. Negalėjau pripažinti savo priklausomybės ir to, kad man reikalinga pagalba. Galiausiai visi draugai atsiribojo, o aš grimzdau gilyn: automobilį pardaviau tabore – už narkotikus – pradėjau gyventi gatvėje ir valkatauti. Penkerius metus gyvenau prie apleistos Raudonojo Kryžiaus ligoninės, sandėliuke įsikurtame kambaryje – be langų, elektros ir šildymo.
– Kada pats sau pasakei lemtingąjį STOP?
– Dažnai kildavo minčių, jog reikia atsitiesti, bet nė neįsivaizdavau, nuo ko pradėti.
Pamenu, kartą grįžau į sandėliuką, kiti jo gyventojai tuo metu buvo išėję. Sėdėdamas vienas, pradėjau galvoti apie gyvenimą, kaltinti save dėl to, kad jį sugadinau tiek sau, tiek kitiems. Užvaldė neviltis ir aplankė mintys, jog reikia pasitraukti iš gyvenimo. Pasikabinau virvę ir nusprendžiau, jog, atsikėlęs ryte, suvartosiu paskutinę dozę ir pasikarsiu. Iš ryto užsidėjau tą virvę ant kaklo ir… pravirkau.
Kažkokia neapsakoma jėga mane ištraukė iš sandėlio. Išėjau į senamiestį, kuriame patruliavo pareigūnai. Jie atpažino mane (buvau ne sykį prasikaltęs), kreipėsi pavarde sakydami, kad areštinėje yra vieta. Įprastai ji būdavo perpildyta, bet šį kartą, galima sakyti, man pasisekė.
Areštinėje išbuvau apie 60 parų. Išėjus atrodė, kad protas prašviesėjo: atsirado motyvacija keisti gyvenimą. Visgi nežinojau, kur toliau eiti. Neturėjau jokių draugų, artimųjų, šeimos. Vienintelis kelias ir vėl atrodė apvogti parduotuvę bei keliauti atgal į taborą.
Ačiū Dievui, tuo metu kaip tik važinėjo „Vilties švyturio“ autobusiukas. Žiemą jame dalindavo arbatą, sausainius bei naujus švirkštus, kad narkomanai vieni nuo kitų neužsikrėstų ligomis. Prie to autobuso ėjau jau kokius trejus metus, bet ta diena buvo kitokia. Jame dirbusi moteris manęs paklausė: „Kaip tu gyveni?“ Aš jai trumpai papasakojau, kad ką tik išėjau į laisvę ir vėl tenka grįžti į tą pačią duobę. Ji man pasiūlė vykti į reabilitacijos centrą. Atsakiau, kad aš neturiu nei pinigų, nei dokumentų, nieko. Ji nenurimo ir paklausė: „Bet ar tu nori?“. Stoviu prieš ją su purvinais drabužiais ir suplyšusiais batais ir sakau: „Noriu.“ O ji: „Tai svarbiausia, kad nori.“ Taip prieš septynerius metus įsėdau į tą autobusą ir pradėjau naują gyvenimą.
– Kaip manai, su kokiu visuomenės požiūriu susiduria priklausomybe nuo narkotikų sergantys žmonės?
– Visuomenės požiūris keičiasi į gerąją pusę. Tiesa, vyresni žmonės vis dar griežčiau nusistatę: jie nepripažįsta, kad priklausomybė nuo narkotikų yra liga, teigia, jog tereikia valios ir pavyks nebevartoti.
Galbūt jiems trūksta teisingos informacijos? O gal ir stipriai skiriasi požiūriai… Štai jaunesnioji, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta į šią problemą žiūri supratingiau. Pastaruoju metu vis daugiau žmonių, susiduriančių su priklausomybėmis, prabyla, ši tema vis mažiau slepiama. Man pačiam yra tekę mokyklose vesti paskaitas apie narkotikų žalą ir žmonės visada palaikydavo, padrąsindavo, parašydavo žinutę su paskatinimu.
– Kaip elgtis, kokią pagalbą siūlyti patartum sergančiojo artimiesiems?
– Priklausomybę turinčiam žmogui reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad jam būtų kuo sunkiau vartoti. Priklausomiems žmonėms svarbu pamatyti pasekmes – kas bus, jei nesiliaus.
Tai ir galėtų būti viena iš artimųjų atsakomybių. Priklausomam žmogui svarbu, kad virš galvos būtų stogas ir pilna lėkštė. Tada jis ir toliau patogiai gali tenkinti savo poreikį svaigintis. Tik tada, kai dings įprastas komfortas – žmogus susimąstys. Kaip bebūtų sunku, kartais artimiesiems gali tekti iškelti sąlygą, kad arba žmogus sutinka gydytis, arba keliauja iš namų. Tuščios kalbos nedaro jokio poveikio: priklausomam žmogui įvairiausi pamokymai pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina.
Žinoma, po reabilitacijos, kai kūnas išsivalo ir mintys prašviesėja, būtina psichologinė pagalba. Visgi, kol dar intensyviai vartojami narkotikai, žmogus yra „užsidėjęs bloką“ ir jokios šnekos jo neveikia. Tuos nepramušamus šarvus įveikia tik rimti sukrėtimai, tokie kaip darbo, namų praradimas, pašlijusi sveikata ar nutraukti santykiai.
– Įsivaizduokime, kad šį interviu skaito priklausomybę turintis žmogus. Koks būtų tavo nuoširdžiausias patarimas jam?
– Man dar pačiam reikėtų daug mokytis, kad galėčiau patarti kitiems. Galiu tik pasidalinti turimais išgyvenimais. Man labiausiai patiko ta laisvė, kuri aplankė, kai prisipažinau, jog turiu problemą, ir su tuo susitaikiau. Vartojant narkotikus, visus jausmus laikai savyje. Turi slėpti savo problemą, nes neapleidžia baimė prarasti artimųjų ryšį, sulaukti pasmerkimo.
Gydymasis prasideda nuo prisipažinimo sau pačiam. Nebereikia gėdytis, gali pradėti gyventi visiškai kitą, naują gyvenimą. Tokie centrai, kaip „Vilties švyturys“, kuriame pats šiuo metu dirbu, yra viena iš saugių vietų sveikti. Čia susirinkę žmonės gali atvirtai kalbėti. Jų niekas nesmerkia, neturi išankstinių nuostatų.
Linkiu išdrįsti pripažinti tiesą ir priimti ją, kad ir kokia skaudi nebūtų. Tai svarbiausias žingsnis.