Na niekaip neišguiti iš mūsų to mito, kad sveikas vaikas – tai storas ir gerai valgantis vaikas. Nuliūdinsiu: riebūs pucukai bei šortus plėšiantys užpakaliuko žandukai nėra sveikatos požymis, o nukrautas stalas ir gausus maitinimas nėra šeimos gerovės rodiklis.

Vaikai – dar nesugadinti organizmai, jie dažniausiai valgo tiek, kiek reikia ir to ko reikia (su sąlyga, kad tai jiems yra prieinama) ir prikrauti į jų pilvukus maisto, kuris yra sotus ir maistingas vien jų tėvų ar močiučių manymu, nereikia.

„Bet gi nieko nevalgo, rankytės ir kojytės kaip šakaliukai, drabužiai krenta“, – prieštaraus raudonžandės aerodinaminių formų mamos. Ar tikrai nieko nevalgo? Vaiko skrandis – jo kumščio dydžio. Pajausti sotumą, dažnai, jam daug nereikia. Normalu, kad, penkiametis pyplys neįveiks tokio pat dydžio kaip tėčio ar mamos porcijos (o dažnai ir tėčiui su mama tokio dydžio porcijos nereikia). O kiek dar užkando ko nors iki tol? Dažniausia klaida, ypač rūpestingų senelių ir močiučių – vargšas vaikas nieko nepusryčiavo, lai užkanda ko iki pietų, nes tėvai/darželis/mokykla badu marina. Atsimenat ožką Ragožką?

Lapelį nutvėriau
Prie lapės landos.
Vandens atsigėriau
Iš vilko pėdos.

Taip ir anūkėliui pusryčių nepavalgiusiam ir pietūs nebus skanūs, jei tarp valgių bandelę nutvėriau ir limonado išgėriau. Toks vaikas bus visada „sotus“, nenorės „normalaus“ maisto valgyti, nes vis užkanda. O jei neužkanda – tai saldžiai atsigeria. O mažiukui tiek ir užtenka – gavo gliukozės, smegenis pamaitino, jos alkio jausmą ir išjungė. Todėl limonadai, kompotai, pieno gėrimai šiuo atveju – irgi maistas. Suskaičiuokite kiekvieną nekaltą riešutą, kąsnelį, obuoliuką, bonbonkę, kurią „nevalgiukas“ prabėgom įsidėjo į burną – ar tikrai taip jau nieko ir nevalgo visą dieną?

„Va būtent, kad normalaus maisto nevalgo nei namie, nei darželyje. Vien „milkšaikai“ su „nagetsais“. Reikia pažiūrėti, ar jam ko nors netrūksta“. Trūksta. Tikrai trūksta. Labiausiai tokiam vaikui trūksta mamos ir tėčio maitinimosi bei maitinimo įgūdžių. Na kaip gali trijų–ketverių metų amžiaus vaikas pats pasirūpinti, kad šaldytuve būtų pieno kokteilių ir skrudintų kepsniukų visai savaitei?

Jeigu nebus saldžių gėrimų ir subproduktų lipniems pirštukams pasiekiamose vietose, jeigu tėvai nustos valgyti atšaldytas picas ir burgerius – tai ir vaikas kartu su šeima valgys daržoves ir košes. Bet nevalgys vaikas neskanių ir neįdomių grikių, jeigu tėtis ant sofos traškučius pasigardžiuodamas kerta.

Kaip sakė kitas personažas – Karlsonas – kai paaiškėjo, kad torto su plakta grietinėle nebus: „Aišku! Šituose namuose išmoksi bet kuo užpildyti pilvą ... Pirmyn, vilkite tas dešreles!“

„Bet gi viskas pas mus apskaičiuota, pasverta, subalansuota. Mes žinome kiek ir ko reikia vaikui. Jis tūri viską suvalgyti, o nevalgo“, – griežtu Freken Bok tonu sakys darželio auklėtojos ir vyriausiosios šalies virėjos. Taip, subalansuota mityba yra gerai. Ir režimas yra gerai. Bet dažnai būna kad tas, kas tinka visiems, netinka niekam. Buvo atliktas tyrimas su darželinukais – vienus maitino pagal mūsuose gyvuojančią tvarką – subalansuotu, apskaičiuotu maistu be pasirinkimo galimybės, griežtu režimu, nepriklausomai nuo vaiko noro ar nenoro. Kitiems buvo pasiūlytas, iš principo, švediškas stalas, bet be saldumynų ir greito maisto, laisvu maitinimosi režimu. Spėkite, kurioje grupėje buvo mažiau valgymo ir virškinimo sutrikimų? Teisingai, ten kur yra įvairovė ir noras valgyti, o ne prievarta ir bendras ministerijos lygiu patvirtintas receptas.

Pasirinkimo galimybė vaikui yra labai svarbu. Ta pati morka nebus tokia skani, jei tai vienintelis ir primygtinai kišamas produktas, bet gali būti labai geidžiama, jeigu pats išsirinko iš kitų daržovių. Bet nereikia tikėtis, kad vaikas rinksis tą morką, jei šalia guli sūreliai ar spurgos.

„Nesąmonė, mums gydytojai liepė skaičiuoti ir valgyti pagal režimą“, – prieštarausite. Ir būsite teisūs. Jeigu jau nustatyti valgymo ar mitybos sutrikimai, yra diagnozuotos ligos ar būklės, tikrai gali būti sudaromos griežtos dietos su kalorijų apskaičiavimu. Arba kai palaidas valgymas sukelia nepageidaujamų simptomų ar auklėjimo sunkumų. Visais kitais atvejais – duokite vaikui šiek tiek laisvės ir pasirinkimo. Nevaržykite jo gurmaniškumo tarybinės valgyklos taisyklėmis.

„Bet jis tada nieko nevalgys. Jam viskas neskanu. Nebežinau, ką gaminti“. Irgi tiesa. Kai vieni vaikai noriai ragauja ir smaližiauja, kiti atsargiai pro dantis košia sriubą, nes ten mama intrigantė gali klastingai įdėti taip nekenčiamo svogūno. Vaikui reikia maisto paragauti, priprasti. Vieni tai daro drąsiai, kiti atsargiai ir nepatikliai. Prisiminkite save – ar iš pirmo karto pamėgote alyvuoges, pelėsinį sūrį ar austres? O vaikui kiekvienas naujas produktas – kaip rūšinė austrė. Kol neišragaus ir nepripras – tiesiog šaltas snarglys su žuvų turgaus aromatu.

Kaip padrąsinti? Rodyti pavyzdį. Ragauti kartu, džiaugtis maistu, nekelti tono, neliepti suvalgyti visko iki galo, neapgaudinėti vaiko, neslėpti to bjauraus svogūno sriuboje. Visos šeimos valgis prie vieno stalo, valgymo tradicijos nuo pat mažumės irgi paskatina mažųjų apetitą ir norą valgyti. Nes kodėl vargšas vaikas turi vargti su brokoliais lėkštėje prie nuobodaus stalo, jeigu tėčiui galima valgyti picą žiūrint televizorių?

O gaminti patiems leidžiate? Taip, žinau kad tada ir procesas dvigubai ilgesnis ir po to ne tik virtuvę valyti ilgiau, net ir drabužiui bei patį virtuvės šefą skalbti. Bet o kur Jūs skubat? Greičiau pagaminti, kad paskui ilgiau valgydinti? Patikėkite, jeigu vaikas savo tešloje išteptomis rankytėmis pats prikraus ant picos svogūno, tai jis jį ir suvalgys, o ne trauks iš lėkštės pasibjaurėdamas.

„Bet kiek galima valgyti tą patį“ , – nuogąstaus mama, kurios kulinarinius šedevrus nesubrendęs maisto kritikas kasdien iškeičia į grikius ir morkas. Galima ilgai, jei „tas pats“ yra bent penki produktai iš skirtingų maisto grupių. Palaukite, gal po metų Jūs neįgrūsite tų grikių su morkomis, nes „atsivalgys“. Prisimenate, mamos save per nėštumą? Kiek iš Jūsų vis dar norite to, ką taip godžiai valgėte tais nuostabiais laukimo mėnesiais? Nenustokite siūlyti kitokio maisto ir viskas bus gerai.

Valgiadienių ir nevalgiadienių periodai atžalai kaitaliojasi su nenuspėjamu periodiškumu ir trukme. Vat ką tik nieko nevalgė, kelnės krito, o po savaites jau tos pačios kelnės nesusisega ant pilvo ir mamai problemos, kuo vaiką aprengti. Trijų–penkerių metų vaikas yra liesiausias ir mažiausiai valgantis, mat tuo metu auga smegenys labiau nei raumenys, tad ir energijos tiek nereikia. Kitą vertus, tada ir mitybos įpročių užuomazgos atsiranda. Tad netraumuoti vaiko su gestapo įkvėptais metodais tokiame amžiuje, turbūt – svarbiausia.

„Tai gal duoti jam kokių vitaminų? Ar vaistų apetitui pagerinti?“, – paklaus močiutės, pripratusios tabletėmis ir lašiukais visas bėdas spręsti. O kam vaistais skatinti nereikalingą norą valgyti vaikystėje? Kad vėliau, po 20-30 metų suaugusiam nutukeliui kitais vaistais slopinti apetitą? Fizinis krūvis, aktyvumas, gera nuotaika, tėvų pavyzdys – yra geriausi apetaizeriai. Priverstinis valgydinimas, gąsdinimas, siūlymas atlygio už pavalgymą – blogiausia, ką galėjote duoti vaikui.

„Na bet jums čia viskas gerai. Galima pagalvoti, kad visi vaikai sveiki, tik mamos gydytojams dirbti trukdo“ . Netrukdo. Paaiškinti, kas yra normos variantas, o kas ne, ir išmokyti atpažinti simptomus irgi gydytojų darbas.

Vaikas nepriauga svorio? (Du kilogramai per metus iki paauglystės yra normalus svorio prieaugis.)

Vaikas nepriauga ūgio? ( iki brendimo vidutiniškai apie 4-5 cm per metus yra normalus augimas)

Vaikas po kiekvieno maitinimo bėga į tualetą?

Vaikas nuolat vengia vienos ar kitos maisto produktų grupės? (mėsa, daržovės, vaisiai, kruopos).

Po valgio atsiranda nusiskundimų (skausmas, pūtimas) ir vaikas bijo valgyti?

Vaikas nustojo būti aktyvus, pasikeitė elgesys?

Šalia blogo apetito dažnos infekcijos?

Jei į bent vieną iš klausimų atsakote taip ir tam nėra aiškios, greitai išsprendžiamos priežasties, mažąjį užsispyrėlį reikėtų parodyti gydytojui, kuriuo nuomone pasitikite. O jau jis nuspręs, kokius tyrimus ir kada daryti. Nes nevalgumo priežasčių daug – nuo genetikos ir medžiagų apykaitos sutrikimų iki infekcijų ir emocijų svyravimo, neįmanoma surašyti visiems tinkančių tyrimų iš anksto.

Galiausiai, niekas taip nepaskatina noro valgyti, kaip gera nuotaika ir sveikas nuovargis po šėlionių lauke bet kokiu oru. Tad gero apetito Jums ir Jūsų atžaloms ir skanios likusios vasaros.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (82)