Apie dažniausiais traumas ir jų prevenciją laidoje „Delfi rytas“ pasakojo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas traumatologas ortopedas Donatas Ulevičius.
Gydytojas D. Ulevičius teigė, kad Traumatologijos skyriuje darbo niekada netrūksta, bet ypač jo padaugėja tada, kai pasidaro slidu: kai kas atsiperka gipsu, o kai kam pasitaiko atsiduri ir ant operacinio stalo.
„Tokių per dieną turime ne mažiau 10. Aišku, ne visos traumos yra dėl slidumo, bet slidumą mes visada labai pajaučiame“, – sakė gydytojas.
Dažniausiai slidumo traumos ištinka, kai paslydus ir krentant žmonės į žemę atsiremia rankomis, todėl lūžta riešas. Neretai pasisukus kojai lūžta kulkšnies, blauzdos kaulai, krentant ant šono – šlaunikaulis.
„Šios traumos – rimtos. Žmonės kartais net neįsivaizduoja, kiek rimtos.
Yra net stereotipas, kad imobilizavus galūnę – uždėjus gipsą – laimingas lekiu namo ir po poros savaičių vėl sveikas.
Tikrai mažai daliai žmonių šitaip pasiseka. Suaugusiųjų lūžimai gyja ilgai: trumpiausiais terminas – šešios savaitės, o rimtesni lūžimai gyja 3–4 mėnesius, būna ir metus“, – pastebėjo D. Ulevičius.
Traumas žiemą neretai patiria ir sportininkai. Tiesa, kol kas į ligoninę tokie dar neplūsta, bet, atsidarius Liepkalniui, visiems kitiems kalnams, rogučių traselėms, nukentėjusiųjų atsiras.
„Pas mus suvažiuoja nukentėjusieji ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos. Greitosios pas mus veža pacientus ir iš Italijos, ir iš Vokietijos, ir iš Austrijos – vienus jau išoperuotus, kitus dar reikia operuoti. Taigi, mes nenuobodžiaujame“, – šyptelėjo gydytojas.
D. Ulevičius ypač atsargiais būti įspėjo vyresnio amžiaus žmones: „Nesinori gąsdinti, bet ypač vyresnio amžiaus senjorui trauma gali ne tik pagadinti gyvenimą, bet ir apskritai jį nutraukti.
Statistika yra žiauri, ypatingai nepalanki vyresnio amžiaus žmonėms, kurie turi gretutines patologijas. Net nesinori gąsdinti, bet per pirmus 3 mėnesius iki 30 proc. žmonių miršta dėl šlaunikaulio proksimalinės dalies lūžimo. Tai yra skausminga statistika“.
Gydytojas patarė, ko nedaryti nukritus, kad sau labiau nepakenktum.
„Kirtę žmonės dažnai vėl bando stotis ir, jeigu koja lūžusi, gali uždaras lūžimas pavirsti atviru lūžimu.
Pirmiausia reikėtų ramiai susikaupti ir pabandyti pajausti, kur skauda.
Jeigu skauda rankas, tai viena, o jeigu skauda kojas, reikėtų pasistengti neskubėti, apsičiupinėti. Prašyti pagalbos reikia, jeigu skauda, ypatingai, jeigu deformuota koja. Jeigu batas pradėjo žiūrėti ne į tą pusę, reikia griebti telefoną ir skambinti, kur reikia“, – paragino D. Ulevičius.
Anot mediko, Vilniuje greitoji pagalba atvažiuotų vos per kelias minutes, tad net nebūtina bandyti nukentėjusiajam teikti pirmą pagalbą. Tačiau, jeigu greitoji važiuotų ilgiau, jeigu nelaimė įvyko kažkur miške, galima bandyti lūžusią galūnę imobiliuozti, paėmus pagalį ir apvyniojus šaliku.
„Skubėti nereikia. Ir taip didžioji dalis traumų – per skubėjimą. Tai toliau skubėti nebereikia“, – rekomendavo gydytojas D. Ulevičius.
Bet kaip suprasti, kad kaulas lūžo, jeigu tai nėra akivaizdu?
Anot mediko, visų pirma apie lūžimą įspėja intensyvus skausmas. Taip pat gali atsirasti staigus stiprus tinimas.
Rimtas kojos kaulo lūžio simptomas – negalėjimas priminti kojos. Kai lūžta ranka, paprastai žmogus negali paimti jokio daikto į sužeistą ranką.
D. Ulevičius dar kartą priminė: norint išvengti traumų svarbiausia neskubėti. Jis pasakojo neseniai operavęs moterį, kuri paslydo, skubėdama iki paštomato. Po operacijos jos laukia 3–4 mėnesių trukmės gijimas.
„Įsivaizduokite: tai yra baisus gyvenimo pasikeitimas, o buvo tik vienas nulėkimas iki paštomato. Neskubėkime“, – paragino medikas.
Gydytojas patarė turėti ir tinkamus batus su geru padu. Kitu atveju galima naudoti specialias prie avalynės tvirtinamas priemones, kurios padės tvirčiau jaustis ant slidaus paviršiaus.
„Tikrai gipsas daug prasčiau atrodys nei bet kurie batai rimtesniu padu“, – kalbėjo D. Ulevičius.
Traumas neretai patiria ir mažai judantys žmonės.
Senatvėje neretai traumas žmonės patiria dėl prasto regėjimo ir prastos koordinacijos.
Gydytojas D. Ulevičius aptarė ir dar vieną dažnai žiemą pasitaikančią bėdą – nušalimus.
„Dažnai tai siejama su asocialiu gyvenimo būdu. Ir išties kontingentas, kuris pas mus patenka nušalęs, dažnai susijęs su asocialumu, su girtumu, su ydingu gyvenimo būdu. Bet nuo to niekas neapsaugotas.
Yra buvę atvejų, kai žmogui reikėjo paėjėti šlapiu, šaltu keliu, apsiavus batelius, neskirtus žiemai. Ir, mašinai sugedus, po pusantro kilometro tokio žygio iki kažkokios pagalbos, dar būna, kad žmogus netenka ir visų kojos pirštų“, – pasakojo traumatologas.
Kada taip nenutiktų, gydytojas patarė žiemą dėvėti tinkamą avalynę: šiltą, sausą.
„Jeigu šąla kojos, tai jau nebe juokai. Nes iš pradžių šąla, o po to žmogus ir nebejaučia tų šąlančių kojų. Nudegimas kitaip vyksta, o šalimas – po truputį. Po to ir būna neįmanoma išgelbėti žmogaus.
Aišku, pilietiškumas irgi labai svarbus. Jeigu matome, kad yra -10 ar -15 laipsnių ir guli žmogus, kas jam benutiko, koks jis būtų nekvapnus, negražus ir murzinas, pagailėkime jo, nes kitaip liks be rankų, be kojų. Tai – absoliuti realybė.
Kiekvieną mielą dieną dabar mūsų Terminių traumš skyriaus daktarai susiduria su 1–3, būna, kad ir po kelis paguldome su terminėmis traumomis.
Tai – labai siaubingos pasekmės, o ir visai visuomenei žmogus be kojų tampa našta. Kartais užtenka vieno skambučio ir pastebėto gulinčio pusnyje žmogaus“, – kalbėjo D. Ulevičius.