Klinikinė alergologė Rūta Dubakienė pataria, kaip išvengti staigios mirties, medicinos entomologė Milda Žygutienė atskleidžia, kur tyko ir veisiasi bjauriausiai geliantys padarai bei kaip nuo jų apsisaugoti.
DELFI pašnekovės antrino viena kitai, kad reakcija į to paties vabzdžio įkandimą gali radikaliai skirtis ir tai priklauso nuo to, kaip konkretus žmogus reaguoja į svetimą baltymą – su seilėmis kraujasiurbio išskiriamas medžiagas.
„Niežulį tikrai reikia mažinti ir ne vien dėl antrinės infekcijos nusikasius pavojaus. Bene didžiausia problema, kad nuo vabzdžių nukentėjęs žmogus praranda ramybę, sunkiai užmiega, nepailsi“, – sakė Užkrečiamųjų ligų ir AIDS cenro medicinos entomologė M. Žygutienė.
Jeigu įmanoma kentėti niežulį, pakanka elementarių apsisaugojimo priemonių – rūgštelės, arbatos pavilgų, patepti pažeistas vietas svogūno ropele ar vidine laiško puse. Tačiau jei labai vargstama nuo sukandimo, geriau pasitarti su gydytoju. Ypač, jei žmogus alergiškas“, – pabrėžė daktarė.
Kuo alerginė reakcija skiriasi nuo įprastos
Kai karšta, kraujagyslės natūraliai plečiasi, tad ir po vabzdžių įkandimo tikėtinos audringesnės reakcijos. „Tačiau alerginė reakcija skiriasi nuo įprastos“, – pabrėžė Vilniaus universiteto profesorė R. Dubakienė.
Įprasta, natūralia organizmo reakcija į vabzdžio įkandimą daktarė vadino paraudimą, patinimą, niežulį. „Vabzdžių nuodai turi savybę atpalaiduoti biologiškai aktyvias medžiagas, tokias kaip histaminą ir kitas, taip sukeldami niežulį, paraudimą. Tačiau alerginė reakcija – nebe vietinė, o išplitusi. Ypač dažnai ji pasitaiko mažiems, tam tikromis ligomis sergantiems ar daug vaistų vartojantiems žmonėms“, – sakė akademikė.
Nauja problema – cheminės taršos paveikti miestų vabzdžiai
Mirtiną anafilaksinį šoką dažniausiai sukelia bičių, širšių nuodai, o štai uodo įkandimas – ne. „Tačiau didele problema tampa cheminės taršos paveikti miestų vabzdžiai. Jų įkandimo vieta tampa violetine, dėmė neišnyksta savaitę ir ilgiau. Tai jau kombinuota nuodo ir cheminės medžiagos reakcija, nes cheminės medžiagos sukelia lėto tipo, uždelstas reakcijas“, – sakė prof. R. Dubakienė.
Tikra alerginė reakcija, akademikė žodžiais, pasireiškia plačiau: dilgėliniu bėrimu ne tik įkandimo vietoje, paveikiama širdies ir kraujagyslių sistema. „Tai greito tipo alerginės reakcijos, kurios, galima sakyti, vyksta akyse, ūmiai“, – komentavo klinikinė alergologė.
Alerginė reakcija paprastai būna pakartotinė į jau sutiktą alergeną. „Tarkim, jei kartą įkando bitė ir pasireiškė reakcija, žmogus turi būti budrus, turėti adrenalino, kurį pats gali susišvirkšti, nes adrenalinas – pirmasis vaistas ūmių alerginių reakcijų atveju“, - aiškino daktarė.
Baisiausia, kas gali nutikti – žaibinis anafilaksinis šokas
Tragedija daktarė vadino, jei žmogus nežino, kad yra alergiškas įkandimui: „Baisiausias dalykas, kad anafilaksiniai šokai nenumatomi. Ir jei vieną kartą žmogui įkando bitė, bet nieko tokio nebuvo, antrą kartą gali ištikti žaibinis anafilaksinis šokas. Staigiai krenta kraujospūdis ir žmogus miršta“.
Ūmios alergijos atveju tu gali nebent stipriai pakelti žmogaus kojas aukštyn. Ką daugiau? „Jei turi adrenalino, nelaukdamas, kad ir per drabužius į raumenis leidi jo žmogui. Net ir tavegilis geriau leidžiamas, nes greičiau suveikia. Dėl visa ko bent jau priešalerginių tablečių reikia turėti. Žinantys, kad yra alergiškai, visada su savimi turi adrenalino, tačiau su nežinančiais sudėtingiau. Todėl didesnėmis kompanijomis vykstant į gamtą patarčiau turėti adrenalino“, – sakė profesorė.
Požymiai, kad negalima delsti
Pasak akademikės, žmonės laba nevienodai reaguoja į medžiagas: „Alergiškam vabzdys cvakteli ir baigta, iškart krinta spaudimas, žmogus miršta. Tačiau būna anafilaksinių šokų su pranašaujančiais požymiais: po įkandimo pradeda tinti lūpos, pasireiškia dilgėlinis bėrimas, pradeda trūkti oro. Tada dar turi laiko susiorientuoti, kad vysta alerginė reakcija, staigiai į raumenis leidi adrenaliną, kvieti greitąją pagalbą“.
Paklausta, ar verta automobilyje turėti adrenalino, prof R. Dubakienė tikino, kad taip, tačiau su viena sąlyga: „Jei paliksi karštyje, veiksliosios medžiagos suirs. Todėl patarčiau geriau laikyti šaldytuve, o vykstant į gamtą pasiimti. Karščio veikiama medžiaga vaistinėlėje tiesiog taps nebeveiksminga“.
Aptarę radikalius atvejus klausėme, ką profesorė patartų grįžusiems po savaitgalio sukąstiems, nusikasiusiems. Gerti ar ne priešalerginių vaistų, kad sumažintų niežėjimą?
„Kodėl gi ne, jei niežėjimas vargina. Kankintis tikrai nereikia, – mano akademikė. – Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie priešalerginiai vaistai migdo. Jei sukandimų nėra labai daug, galima naudoti vietines priemones, teptis priešalerginiais tepalais, tik vertėtų atkreipti dėmesį, ar jie turi priešniežulinį poveikį“.
Patys nemaloniausi įkandimai – upinių mašalų
„Po kelerių metų pertraukos šiemet prieš juos vėl buvo panaudotas biologinis preparatas ir upinių kraujasiurbių populiacija labai stipriai sumažėjo. Nepaisant to, jų vis viena yra, nors skirtingose vietose gausa nevienoda. Nekalbant apie Dzūkiją, aplink Nerį, Vilniaus soduose žmonės taip pat nuo jų gali kentėti. Upiniai mašalai linkę sukiotis apie galvą, tad labai dažnai nukenčia akių sritis. Jei įkanda į voką – didžiulis nemalonumas: lieka vietinė įkandimo žymė, kuri gali pakeisti odos spalvą nuo intensyviai raudonos iki mėlynos. Daugybinių sukandimų atveju netgi gali pakilti temperatūra, nukristi ar padidėti kraujospūdis. Tokia būklė parodo, kad blogų medžiagų į organizmą suleista per daug“, – komentavo M. Žygutienė.
Keistos musės, mašalai ir atkutę uodai
Savaitgalį poilsiautojai skundėsi, kad juos užpuolė keistos musės. Didesnės, nei įprastai, ir staigiai kertančios. „Visas kūnas jų įkandimų nusėtas, – DELFI rodė ilgąjį savaitgalį gamtoje praleidusi vilnietė Jūratė. Moters kojos, rankos ir net galva nusėta ryškiai raudonais gumbais, o aplink – rausvi, maždaug 5 cm patinimo ratai.
Kaip komentavo M. Žygutienė, Lietuvoje iš tiesų gyvena skaudžiai kandančių musių rūšis, tačiau ar būtent jos atstovės atakavo vilnietę, nemačius sunku sakyti.
Prie jūros poilsiavę žmonės kentėjo nuo smulkiųjų mašalų atakų. Kaip patvirtino medicinos entomologė, nepaisant mažumo, jų įkandimai labai skausmingi ir keliantys stiprų niežulį.
„Smulkieji mašaliukai puola miško teritorijose, prie ežerų, kur daugiau drėgmės. Visiškai įmanoma, kad būtent jie atakavo nuo pajūrio drėgnu mišku grįžtančius poilsiautojus“, – sakė specialistė.
Išbadėjusios uodės taip pat laiko veltui neleido. Joninių naktį ilgai buvo šviesu, puikus oras, daug žmonių, tad ir uodai naudojosi proga.
Vabzdžiai, kurių neatbaido purškalai ir namudinės priemonės
Pasak M. Žygutienės, uodai jautresni atbaidančioms priemonėms, o štai atbaidyti upinį mašalą sunku: „Tam reikėtų itin intensyvaus kvapo, nes jų skraidymo laikas trumpas ir jiems gyvybiškai bet kokiomis sąlygomis gauti kraujo. Laimei, ir prieš upinius mašalus galima rasti priemonių, pvz., gvazdikėlių aliejaus. Tinka ir ypač daug aromatinių medžiagų turinti aitrioji „Žvaigždutė“.
Saulėtu oru itin aktyvūs akliai. Pasak M. Žygutienės, jų įkandimai neretai sukelia alergines reakcijas, netgi pabėrimus, kurie gali pasireikšti net po vieno įkandimo.
Akliai dar vadinami gyliais, bimbalais, tačiau teisingiausia sakyti sparvos.
„Nuo šių kraujasiurbių taip pat nelabai apsiginsi. Priskrenda tyliai ir kerta. Vieni gali būti mažesni, o tikrosios sparvos (tabanidae lot.) didžiausios. Po jų įkandimo kartais tiesiog pasrūva kraujas. Kartu su savo seilėmis, įgėlę jos suleidžia kraujo krešumą mažinančių medžiagų ir dėl to tas kraujas teka“, - aiškino medicinos entomologė.
Kas natūraliai mažina niežulį
Niežuliui mažinti ypač tinka svogūnai, kurių laiškų ir ropelių šiuo metų laiku jau yra. „Tiesiog vidine laiško dalimi ar perpjauta šviežia ropele galima patepti sukąstas vietas ir turėtų palengvėti. Tai – pasiteisinusi priemonė, kurią labai daug žmonių naudoja, nepatirdami jokios žalos“, – sakė specialistė.
Jeigu minėtų priemonių po ranka neturime, sukąstas vietas galime bandyti tepti aviečių lazdų ar lapų nuoviru, o taip pat paprasčiausia žalia arbata. Vis dėlto, stipriai nukentėjus nuo kraujasiurbių šių priemonių nepakanka, tenka griebtis ir vaistų.
Praktiški patarimai
Vykstant į gamtą iškylautojams patariama vengti ryškių, gėlėtų drabužių, kurie pritraukia nuodingus ir nenuodingus vabzdžius. Nuodingiems priskiriamos bitės, vapsvos, kamanės, širšės, skruzdėlės.
Nenuodingi vabzdžiai: uodai, musės, blakės, utėlės. Nuodingi nariuotakojai atakuoja gindamiesi, geluonies pagalba suleisdami skausmingus nuodus. Nenuodingi vabzdžiai kanda ir dažniausiai suleidžia seiles su antikoaguliantais tam, kad galėtų misti mūsų krauju.
Nuo vabzdžių galima apsisaugoti dviem būdais: vengti susidūrimo su jais ir naudoti repelentus – vabzdžius atbaidančias medžiagas. Efektyviausių repelentų sudėtyje yra medžiagos žymimos raidėmis DEET (n,n-diethyl-meta-toluamidas). Tačiau repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus) – piktų nuodingų, geliančių vabzdžių (mašalų, skruzdžių, širšių, bičių ) jie neatbaido.
Norintiems išvengti susidūrimo su nepageidaujamais vabzdžiais, patariama nenaudoti kvepalų, kvapnių muilų, kremų ir tonikų, nesipuošti blizgančiais papuošalais, vengti ryškiaspalvių gėlėtų ir tamsių drabužių. Šviesūs vienspalviai vabzdžiams ne tokie patrauklūs.