Mažai kalorijų turintys saldikliai vartojami jau ne vieną dešimtmetį, todėl laiko jiems tirti ir analizuoti turėta apsčiai. Dabar pakankamai tiksliai žinoma, kokį poveikį jie gali padaryti žmogaus organizmui.
Nors daugelio mėgiamų gaiviųjų gėrimų dietinės versijos egzistuoja jau seniai, deja, į kai kuriuos su dirbtinių saldiklių poveikiu susijusius faktus mes vis dar vengiame atsižvelgti. Tam tikri dalykai, kėlę daug klausimų seniau, ne ką mažiau jų kelia ir dabar.
Saldikliai skatina organizmą kaupti riebalus
Ar tiesa, kad dirbtiniai saldikliai gali sukelti vėžį? Kai kurie tyrimai su graužikais parodė, kad dėl dirbtinių saldiklių vartojimo kai kurių vėžio rūšių, kaip antai leukemijos, rizika iš tiesų gali padidėti, tačiau paskesniais tyrimais įrodyta, kad pernelyg baimintis nėra pagrindo: vien dėl to, kad gersite dietinius gėrimus, vėžiu nesusirgsite.
Vėžys grėstų tik tuo atveju, jei reguliariai suvartotumėte milžiniškas šio gėrimo dozes. Kita vertus, yra žinoma, kad vienas pagrindinių įvairių rūšių vėžio rizikos veiksnių – nutukimas. Taigi, užuot sukus galvą dėl sukralozės, verčiau daugiau dėmesio skirti kovai su antsvoriu.
Daugėja duomenų, kuriais patvirtinama, kad žavėjimasis dietiniais gėrimais veda visai kitu keliu, negu būtų galima pagalvoti. Vieno 2008 m. atlikto tyrimo, susijusio su nutukimu ir dirbtiniais saldikliais, išvadose keliamas klausimas: galbūt dirbtiniai saldikliai ne užketa kelią cukraus epidemijos plitimui (būtent tokia jų pirminė paskirtis), o – priešingai – ją dar labiau skatina?
Keli neseniai atlikti tyrimai parodė, kad, vartodami netikrą cukrų, išmokome savo organizmą kaupti ne mažiau, o daugiau riebalų. Kai suvartojame tikro cukraus, skonio receptoriai siunčia kasai signalą, pranešdami: „Dėmesio, kalorijos jau pakeliui! Ruoškis gaminti insuliną!“ Insulinas padeda skaidyti cukrų – jis arba tuojau pat paverčiamas energija, arba patenka į riebalų ląsteles, kuriose toliau saugomas riebalų pavidalu.
Dietinis gaivusis gėrimas taip pat siunčia kasai signalą kaupti riebalus, nesvarbu, kad tikro cukraus organizmas negauna. O štai smegenys skirtumą jaučia: dirbtiniai saldikliai nesuaktyvina mūsų pasitenkinimo pojūčio taip, kaip jį suaktyvina tikras cukrus.
Priklausomybė nuo cukraus – dalykas rimtas
Bloga žinia ta, kad dirbtinių saldiklių atsisakyti beveik taip pat sunku kaip ir tikro cukraus. Cukrus leidžia mums pasijusti laimingiems: dėl tam tikrų neurocheminių medžiagų poveikio mes jo norime dar ir dar. Kuo daugiau cukraus vartojame, tuo daugiau jo norime.
Deja, kadangi dirbtiniai saldikliai nesukelia tokio stipraus pasitenkinimo pojūčio kaip tikras cukrus, noras gauti papildomą cukraus dozę niekur nedingsta. Net ir suvartoję saldiklio, nenustojame svajoti apie ką nors saldaus, todėl kyla rizika galų gale gauti dar daugiau kalorijų. Taigi jei užsinorime keksiuko, galbūt verčiau jį iškart ir suvalgykime, užuot bandę įvairiais būdais apgauti organizmą.
Jei reikia labiau įtikinamų argumentų, rašinio autorė S. Chodosh siūlo atkreipti dėmesį į eksperimentą su nuo kokaino priklausomomis žiurkėmis, kurios, turėdamos galimybę rinktis, vis dėlto rinkosi ne narkotikus, o saldumynus. 2007 m. atliktas tyrimas: žiurkės pripratintos prie kokaino ir sacharino, o paskui joms leista rinktis – kokainas arba netikras cukrus.
Dauguma pasirinko cukraus pakaitalą. Jų priklausomybė nuo sacharino buvo tokia stipri, kad, pasak tyrėjų, kokaino žiurkėms nepakaktų, kad noras gauti saldumynų būtų numalšintas. Tokio paties rezultato sulaukta ir atliekant eksperimentą su tikru cukrumi.
Ši priklausomybė – labai stipri, ir jos nederėtų sumenkinti. Vis dėlto visiškai nustoti vartoti cukrų – tikrą ar dirbtinį, kaip ir kokainą, yra įmanoma. Tiesiog į tai reikia žvelgti kaip į priklausomybę. Lengva, pasak S. Chodosh, tikrai nebus.
Ar saldiklis gali tapti pereinamuoju produktu atsisakant cukraus?
Norėdami numesti svorio, daugelis žmonių įprastus gaiviuosius gėrimus pakeičia dietiniais, vildamiesi, kad dirbtiniai saldikliai jiems puikiai atstos tikrą cukrų. Kaip jau minėta, organizmo taip lengvai apgauti nepavyks, nes tokio malonumo, kaip gaudamas tikro cukraus, jis nepajus, todėl labai tikėtina, kad viskas baigsis tik dideliu galvos skausmu.
Kaip pradėjus sportuoti, taip ir perėjus prie dietinių gaiviųjų gėrimų, gali apnikti pagunda netektas kalorijas kompensuoti maistu. Deja, dėl tokio sąmoningo arba nesąmoningo noro dažnai nutinka taip, kad suvartotų kalorijų kiekis tik padidėja. Tai ilgainiui gali padaryti daugiau žalos negu vienas kitas saldainis.
Negana to, ilgiau vartodami dirbtinius saldiklius, galime prarasti gebėjimą įvertinti tam tikrus skonio niuansus ir jais mėgautis. Kaip viename interviu sakė Bostono (JAV) vaikų ligoninės svorio priežiūros specialistas Davidas Ludwigas, „Maistinių medžiagų neturintys saldikliai veikia gerokai stipriau negu stalo cukrus ar dideliu fruktozės kiekiu pasižymintis kukurūzų sirupas.
Net ir labai mažas jų kiekis suteikia cukraus saldumą primenantį skonį, o kalorijų – nepalyginamai mažiau. Tačiau jei saldumo receptoriai bus pernelyg dažnai stimuliuojami dirbtiniais saldikliais, gali sumažėti gebėjimas įvertinti įmantresnius skonius“. Kitaip tariant, natūraliai saldūs maisto produktai, kaip antai persikai, nebeatrodys tokie skanūs kaip anksčiau, ir viskas, kas nebus bent šiek tiek saldu, atrodys tiesiog nevalgoma.
D. Ludwigas taip pat pažymi, kad natūralūs cukraus šaltiniai, pavyzdžiui, vaisiai, įprastai organizme nesukelia tokio atsako kaip saldainiai ar pyragaičiai. Vaisiuose esanti ląsteliena ir kitos maistinės medžiagos padeda išlaikyti žemesnį cukraus kiekį kraujyje ir neišprovokuoja insulino šuolių, todėl organizmas nekaupia taip gautų kalorijų riebalų pavidalu.
Vis dėlto, pasak rašinio autorės S. Chodosh, yra ir gerų žinių: tikrą cukrų valgyti galima, netgi reikėtų, tik, žinoma, su saiku. Jei norisi kažko saldaus, patariama suvalgyti nediduką saldainį, o gal net ir visą gabalą pyrago. Vienintelis patarimas – savo valgymo įpročius stengtis padaryti kuo sveikesnius. Retsykiais gavęs cukraus, organizmas kilogramų neprisiaugins. Kilogramai auga dėl insulino šuolių ir klaidinančio dirbtinių saldiklių poveikio. Vienas keksiukas reikalų nesugadins, jei netaps kasdieniniu.