Fitoterapeutas J. Ruolia: ką valgyti ir gerti, kad apsisaugotume nuo vėžio

Juozas Ruolia – Vilniaus universiteto Lietuvos onkologijos instituto fitoterapeutas, jau daugiau nei du dešimtmečius padedantis po vėžio sveikstantiems pacientams atgauti turėtą sveikatą bei užkirsti kelią ligos sugrįžimui. DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „ForSmart“ knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“, kuriose bene garsiausias šios srities Lietuvos specialistas dalinasi patarimais, kaip paprasti būdai gali padėti išvengti vėžio.

Geriausia terpė vėžiui – nusilpęs imunitetas

Pas J. Ruolią pakliūti nelengva, o ir susitarus čia ne iš karto pateksi: teks palaukti, kol J. Ruolia ras valandėlę laisvo laiko tarp daugybės posėdžių, pacientų ir nesibaigiančių darbų. Šis žmogus sveikatą gelbsti gamtos turtu – įvairiomis vaistinėmis žolėmis, kurių daugumą galima rasti bet kurioje pievoje. Nesupyksta J. Ruolia ir žolininku pavadinamas – ir mama, ir senelė buvo žolininkės. Tad nenuostabu, jog vienas iš keleto Europos fitoonkologų jau nuo pat vaikystės žino, kokį poveikį organizmui turi vienas ar kitas augalas.

„Jei žmogus vėžiu serga, ne laidoti jį reikia skubėti, bet padėti jam. Padėti iš mitų išsivaduoti, iš „kaip kaimynė sakė“ gydymo būdų, padėti gyvenimą keisti. Vėžį šiandien galima ne tik gydyti, bet ir išgydyti, – tvirtina medikas, per metus priimantis apie pusantro tūkstančio pacientų. – Kad ir koks bebūtų vėžys – ar kraujo, ar limfos, ar audinių, susirgus pirmiausia reikia radikaliai, kiek įmanoma, jį peiliu, chemija ar spinduliu sunaikinti. Maksimaliai. O po to jau daugelį metų žmogų reikia saugoti. Žinoma, ir pats žmogus turi saugotis“.

Tačiau ką daryti, kad su vėžiu apskritai netektų susidurti? Pasak J. Ruolios, šia liga susergama tuomet, kai nusilpsta organizmo imuninė sistema. O šiandieninio Vakarų pasaulio žmogaus imuninė sistema nusilpsta greitai – stresas, greitas gyvenimo būdas ar nesuvirškintas maistas tapo tikru botagu Europos, JAV ir kitų išsivysčiusių šalių karjeristams.

Didžiausias šiuolaikinio maisto blogis – konservantai

„Mes nemokame ir nenorime valgyti lėtai – nuo mažų dienų Jonukas skatinamas ryti dideliais kąsniais, kad tik spėtų į darželį. Toks maistas pūva, tuomet ima skaudėti pilvuką – fermentai apvirškina tik pasienines ląsteles, o žarnyno bakterijos tokio kasos fermentų bei tulžies rūgščių nesuvirškinto maisto nesupranta. Tada žarnynas stengiasi juo kuo greičiau atsikratyti viduriuodamas. Mes patys savo vaikus gadiname. Nėra šeimose maisto sukramtymo tradicijos, įgūdžių, kad jau seilėse esantys fermentai pradėtų angliavandenius virškinti. Toks nesuvirškintas maistas organizme virsta nuodais. Nuo to silpstantis kūnas dar turi kovoti ir su toksinėmis medžiagomis, atliekų pertekliumi. Nenuostabu, kad Jonukas neturi apetito – taip valgydamas jis jo ir neturės, todėl reikia žolelių duoti, – teigia daktaras. – Deja, bet pasaulyje nedaug onkologinių ligonių mitybos vadovėlių.

Galiu pasakyti tik tiek: reikia valgyti kuo natūralesnį maistą su kuo mažesniu konservantų kiekiu. Juk tik per pastaruosius 50 metų atsirado aibė konservantų. Kas – badas, nelaimės – mus puola, kad mėsos dirbtinai kabo metus, net spinduliais paveiktas pienas metus išsilaiko? Organizmas, o labiausiai kepenys, to nesupranta. Todėl kepenys, užuot tulžies rūgštis gaminusios apykaitos produktus neutralizavusios, dirba ne savo darbą, gamina antimedžiagas naujoms medžiagoms, kurios įvestos prekybininkų“.

J. Ruolia įsitikinęs, jog mitybos požiūriu turime grįžti 50 metų atgal. Pasak jo, tai patvirtina ir visi onkologiniai vadovėliai. Paprasta duona, iškepta be konservantų, natūralūs obuoliai, kiti vaisiai, daržovės... „O jei jau valgome pirktinius vaisius, atsiminkime – jie visi apipurkšti, kad nesupūtų. Šiuos purškalus reikia nuvalyti vandenyje ištirpinta ar drėgna valgomąja soda. Nemeskime žievės – po agurko žieve visi mikroelementai, vitaminai ir kiti geri dalykai slepiasi. Juos išmetame, o žmogui lieka tik vanduo su negausia ląsteliena. Ir įpraskime – kąsnis daržovių, kąsnis mėsos. Sudarykime žarnyne porėtą aplinką, kad fermentai prie mėsos, riebalų praslystų per obuolį, agurką, kopūstą, svogūną, česnaką, – dėsto fitoterapeutas.

Kaip mūsų sveikatą veikia pyktis, meilė ir... žolelės

Šiandien daugelis medikų sutaria, jog vėžys organizmą puola tuomet, kai žmogus labai prastai prisitaiko prie aplinkos, yra nuolatos kankinamas streso. Tuomet ir organizmo gynybinės sistemos nusilpsta, ir žmogaus siela pasiligoja, sutrinka jo elektromagnetiniai laukai, čakrose pritrūksta gyvybinės energijos.

„Visais atvejais, atsiradus vėžiui, matau žmogų sugriuvusį ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jis sau atrodo nelaimingiausias, blogiausias, negražiausias, – teigia J. Ruolia. – Kai nesinervini, nesiunti ir nepavydi – vėžiui kūne nėra vietos. Mažiau pyktis reikia ir daugiau mylėti, nes valandą pykstant kraujagyslės susiaurėja 6 valandoms, o organizme pasklinda daugybė laisvųjų radikalų. O štai meilė daro stebuklus – įvairius patinimus ji veikia geriau už aspiriną. Jei norite stiprinti imunitetą, auginkite rausvažiedes ar baltažiedes ežiuoles. Kai jos pradės žydėti, nuskinkite, padžiovinkite pavėsyje, o rudenį sukapokite ir į termosą. Porą šaukštų ežiuolių reikia užpilti vienu ar dviem litrais vandens. Galima įpilti šiek tiek alkoholio – visas šių augalų veikliąsias medžiagas sunku vien tik vandeniu ištraukti.

Jei šeimoje ar giminėje tėvai, dėdės ar tetos sirgo vėžiniais susirgimais, būtina vartoti seleną (iki 100 mikrogramų). Profilaktiškai galima gerti miškinių ar balinių sidabražolių šakniastiebių nuovirą ar ugniažolių arbatą – šiuose augaluose esantys fenoliai ir alkaloidai prilimpa prie vėžinės ląstelės, kuri dar tik atsirado audiniuose ar laisvai klaidžioja po organizmą, dar nėra radusi savo vietos, ir neleidžia jai dalintis. Tuomet tokia ląstelė susensta, ją atpažįsta imuniteto ląstelės. Du šaukštus ugniažolės su lapais ir kotais (arba du–tris šaukštus pelkinės sidabražolės, vieną šaukštą tiesiosios sidabražolės šakniastiebių) reikia užpilti verdančiu vandeniu, palaikyti valandą termose, o tuomet per dieną suvartoti. Tokią arbatėlę galima gerti savaitę, ypač sumaišius su krakmolo kisieliumi: skrandžio druskos rūgštis sunaikina alkaloidų druskas, fenolinius junginius, o krakmole esančios medžiagos saugo skrandžio sieneles bei lėtina chemines reakcijas. Imunitetą stiprina beržų lapų, kemerų, karpažolių arbatos. Paprastųjų pipirmėčių, čiobrelių eteriniai aliejai organizme „prilimpa“ prie virusų, bakterijų ir padeda juos pašalinti“, – patarimais dalijasi daktaras.

Kodėl būtina gerti vandenį, tačiau kodėl negalima gerti daug

Šiais laikais išsivysčiusiose valstybėse vis labiau pabrėžiama paprasto vandens teikiama nauda. „Jei žmogus per dieną išgeria bent litrą gryno vandens (kaskart po du gurkšnius), atstojančio pusę litro lašelinės, vėžinėms ląstelėms beveik neįmanoma įsitvirtinti organizme“, – nudžiugina J. Ruolia.

Tačiau viskas nėra taip paprasta – jei vanduo trukdys maisto virškinimui, ir jis gali pridaryti problemų. Išgėrus bent stiklinę, juo atskiedžiamos virškinamojo trakto sultys, o atskiestos jos nebegali tinkamai suvirškinti maisto. Todėl tas maistas, kuris dar likęs skrandyje, patenka į dvylikapirštę žarną, o čia jau nebūna toliau skaldomas. Atskiestų skrandžio sulčių, fermentų užtenka kas dešimtam gabalėliui suskaldyti. Bakterijos plonžarnėje ar storžarnėje, patekus tokiam iki galo nesuskaidytam maistui, nesupranta: pusė maisto medžiagų gerų, pusė – neapvirškintų. Ką daryti? Tuomet aktyvinamos puvimo bakterijos, kurios naikina viską. Pradeda kauptis dujos, bet niekas į tai nekreipia dėmesio.

„Sutrikęs virškinimas, nesuvirškintos maistinės medžiagos gali sukelti labai rimtų pasekmių. Nereikia vandens atsisakyti, tačiau reikia gerti po mažiau ir dažniau. Žolelėmis, kaip ir vandeniu, galima sau ne tik padėti, bet ir pakenkti. Kai žmogaus organizmui trūksta kokių nors veikliųjų medžiagų, jų nesunkiai galima gauti iš įvairių augalų, tik reikia žinoti, kada kas tinka. Perlenkti lazdą labai lengva, todėl nepatarčiau imtis saviveiklos. Pavyzdžiui, dabar madingas imbieras. Šis augalas išties turi labai daug vertingų gydomųjų medžiagų, tačiau kai jo per daug, šlapime atsiranda baltymų, o tai rodo, kad organizmas neteko naudingų medžiagų. Atminkite – jei susirgę vėžiu be reikalo vartosite labai daug vitaminų, valgysite daug daigintų grūdų, gersite daug įvairių sulčių ar jų mišinių, galite labai sau pakenkti. Sergantiesiems vėžiu kategoriškai draudžiama gerti želmenų sultis! Jose yra medžiagų, skatinančių onkologinę ligą atsinaujinti“, – tikina J. Ruolia.

Kodėl negalima maišyti vaisių ir daržovių sulčių

Daugelis galvoja, kad dabar populiarius vaisių ir daržovių kokteilius gerti labai sveika. Kad perkūnas nudaužtų tą, kuris šitą mitą paskleidė. Ar kas tyrė, kokie nauji junginiai susidaro sumaišius 5 ar 6 vaisių ir daržovių sultis? Granatai – sveika, virti raudonieji burokėliai – sveika, bet šios daržovės turi ir be galo daug agresyvių medžiagų. Jos jungiasi su kitų daržovių ar vaisių sultyse esančiomis medžiagomis ir sudaro naujus, kartais ir žalingus, junginius.

Žmogui, norinčiam rimtai užsiimti vėžio profilaktika, J. Ruolia pataria atkreipti dėmesį į pektinus ir celiuliozę – šių medžiagų gausu vaisiuose ir daržovėse. Patekusios į organizmą su vientisais vaisiais ar vientisomis daržovėmis, jos susijungia su žarnyne besikaupiančiais toksinais ir padeda iš organizmo pašalinti nuodingas medžiagas. Geri patiekalai, kuriuose gausu pektinų, – orkaitėje kepti obuoliai, morkos (vartoti po vieną keptą morką ar obuolį kas 2 valandas 21 dieną, paskui daryti 7 dienų pertrauką), taip pat su cukrumi trinti juodieji serbentai (vartoti keturis, penkis kartus per dieną 21 dieną, tuomet daryti 7 dienų pertrauką). Svarainiai, mėlynės, agrastai – taip pat tos uogos, kurias galima maišyti su cukrumi. Kai gyvenimo būdas – intensyvus ir nėra laiko sukinėtis prie orkaitės, galima kavamale susimalti linų sėmenų bei gerti jas su vandeniu, po keturis šaukštelius per dieną.

Jeigu greitas gyvenimo tempas vis dėlto neleidžia sveikai maitintis, organizmui galima pagelbėti bent jau tinkamai suvirškinti maistą. „Pilvo pūtimas ar vidurių užkietėjimas rodo, kad nepakanka virškinimo fermentų, dėl to žarnyne vyksta puvimo procesas. Šiuo atveju padėti gali žolelių arbatos ir antpilai: puplaiškių – karštiems, greitai susinervinantiems žmonėms, o pelynų ir jonažolių – abejingesniems. Šiuos tipus atskirti lengva – užtenka numesti ant žemės raktą. Jei žmogus krūpteli, vadinasi, reikia puplaiškių, jei išlieka ramus, reikia gerti pelynus, prie šių pridėti gysločių, ramunėlių, pipirmėčių ar medetkų – karčias žoles reikia maišyti su keletu kitų augalų, nes vienos jos nuodingos. Fermentų, skrandžio sulčių išsiskyrimą skatina raudonėlių, kiaulpienių lapų, šaknų, šlamučių žiedų mišiniai. Sužadinkite skrandžio, tulžies, kasos ląstelių veiklą, ir šie organai išskirs tiek fermentų, kiek reikia suvalgytam maistui suvirškinti“, – tikina žolininkas.

Kodėl mūsų nervinėms ląstelėms reikia medaus

Alkoholis – ne tik pripažinta narkotinė medžiaga, bet ir kancerogenas. Jei jau nepavyksta šio „malonumo“ atsisakyti, fitoterapeutas pataria nemaišyti skirtingų alkoholio rūšių, nes būtent toks maišymas gali tapti stimulu organizmo ląstelėms suvėžėti.

Kad centrinė nervų sistema tinkamai veiktų ir prižiūrėtų imunitetą, jai reikalingas kuras. Anot J. Ruolios, jo praktikoje geriausiai pasiteisinęs kuras – medus: jame yra sacharozės, gliukozės, fruktozės, vitaminų – visų medžiagų, reikalingų nervinių ląstelių veiklai.

Šiek tiek pasistengus, vartojant vaistažoles ir padedant virškinamojo trakto darbui, galima apsisaugoti ir nuo vėžio, ir nuo kitų ligų. Tuomet ir vaistų vartoti nereiks. Tačiau J. Ruolia perspėja:
„Jeigu nebesusitvarkote su savo sveikata ir imunitetu, žolėmis ir medumi centrinės nervų sistemos veiklos, imuniteto palaikyti nepavyksta, tik tuomet reikėtų naudoti išgrynintas medžiagas – reguliatorius, trankvilizatorius. Savigydai vaistažolės ir medus padeda – sustiprina nervinę ląstelę. Bet, jei savigydos galios išsibaigia, kreipkitės į daktarus – nenualinkite savęs“.