Daugybė lietuvių, ypač vyrų, balansuoja ant labai trapios gyvenimo ir mirties ribos. Alkoholizmas, priklausomybė nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, smurtas prieš artimuosius – ženklai, kad žmogui būtina pagalba.
Garsus psichoterapeutas iš Švedijos, buvęs Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono biuro patarėjas psichiatrijos klausimams, W. Rutzas, šią savaitę viešėjęs Panevėžyje ir Vilniuje, jau atrado receptą, kaip būtų galima išbristi iš savižudybių liūno.
Drastiškai sumažino statistiką Gotlande
Prieš kelis dešimtmečius jis pradėjo dirbti Švedijai priklausančioje Gotlando saloje, kuri garsėjo itin aukštu savižudžių skaičiumi. Per gana trumpą laiką psichoterapeutui pavyko pasiekti puikių rezultatų. O Nepriklausomybės pradžioje W. Rutzas atliko psichinės sveikatos analizę Baltijos šalyse. Vėliau jo iniciatyva į Gotlando salą buvo pakviesta slaugytojų grupė, tarp jų ir viena panevėžietė, kuri sėmėsi patirties, kaip padėti žmonėms, turintiems psichikos problemų ir galvojantiems pasitraukti iš gyvenimo. Ir ši patirtis buvo įgyvendinta praktikoje.
Kaip pasakojo vienas garsiausių pasaulio psichiatrų, Gotlando salos ir Lietuvos patirtys labai panašios. Tik Gotlando gyventojams pavyko išspręsti savižudybių problemą, o Lietuva Europoje vis dar pirmauja pagal savižudybių skaičių. Abiejų šalių gyventojus vienija tai, kad žmonės siekia viską daryti patys, nesitikėdami ir net nenorėdami sulaukti pagalbos iš aplinkinių. Pagrindinis kovos su savižudybėmis tikslas – neleisti žmonėms pasiekti tos kraštutinės ribos, kai kelio atgal nebėra. Tad būtina ieškoti priežasčių, kodėl žmones aplanko tokios mintys. Jeigu tai depresija, svarbu ją laiku pastebėti ir gydyti. Šiais laikais tam yra ir medikamentinių, ir terapinių priemonių, kurios gali padėti kenčiantiems žmonėms.
Tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl žmonės kartais nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo. Dažnai būna taip, kad nieko blogo nepastebi net patys artimiausi žmonės. Pasak profesoriaus, pirmiausia reikia, kad žmogus žinotų, jog gali sulaukti pagalbos, jis nėra vienas su savo bėdomis. Jis turi suprasti, kad gyvenimas čia ir dabar nesibaigia. Be abejo, labai svarbu, kad žmogus turėtų kažką, ką mylėtų, kuo galėtų rūpintis, o taip pat jaustųsi mylimas. Žmogui labai svarbu būti pamatytam, suprastam ir įvertintam.
„Priimtiniausias ir greičiausias būdas išvesti žmogų iš rizikos – išsiaiškinti, kaip jis jaučiasi savo aplinkoje, ar jis jaučiasi vertinamas ir reikalingas. Kai bus žinoma, kas labiausiai kelia nerimą, bus galima padėti. Tai ne tik medikamentinis gydymas, bet ir psichologinė, psichoterapinė pagalba“, – teigė W. Rutzas.
Silpnoji lytis – vyrai
Bene pagrindinė priežastis, kodėl žmonės suserga depresija ar linksta į savižudiškas mintis – nedarbas. Net ir statistika rodo, kad Lietuvoje dažniausiai nusižudo kaimiškų vietovių, kur didelis nedarbas, gyventojai. Tiesa, ta priežastis būna ir atlygis už darbą. Pasak profesoriaus, kai žmogus, ypač tai pasakytina apie vyrus, negali už gaunamą atlygį išlaikyti šeimos ir nemato perspektyvų, jį apima nihilizmo jausmas. Netikrumas dėl darbo yra vienas svarbiausių veiksnių, kuris veda prie savižudybės. Alkoholis, narkotikai, skyrybos – taip pat ženklai, bylojantys, kad žmogui reikalinga pagalba. Naikindamas save iš vidaus, žmogus bando užsimiršti ir taip savotiškai išspręsti problemas. Bet toks sprendimo būdas veda tik prie dar didesnio savęs naikinimo.
„Jauni vyrai dažniausiai žudosi, nematydami perspektyvų darbe, jie jaučiasi nevertinami ir nelaukiami. Esant tokiai būsenai, juos apima gyvenimo beprasmybės jausmas. Į rizikos grupę patenka ir vyrai, kurie tarsi turi puikų pagrindą po kojomis, bet išėję į pensiją tampa niekam nereikalingi. Tas jausmas būna ypač aštrus tuomet, kai žmogus prieš tai ėjo gana aukštas pareigas, buvo vertinamas kaip autoritetas, bet išėjęs į pensiją viso to neteko“, – pasakojo psichoterapeutas.
Tenka pripažinti, kad vyrai visgi yra silpnoji lytis – jų nusižudo kelis kartus daugiau nei moterų. Pasak profesoriaus, šį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad lietuviams vyrams nuo mažens yra diegiama, kad jie turi būti stiprūs kaip vikingai, prisiimti atsakomybę už šeimą ir apskritai vyrai ir jautrumas bei ašaros – nesuderinami dalykai. Tačiau Lietuvoje viskas sparčiai keičiasi, tad ir požiūris į vyriškumą ir jo samprata taip pat kinta.
„Šis įvaizdis po truputį kinta ir Lietuvos vyrams su tuo sunku susitaikyti. Galėtų vyrai pasistengti, kad moterys juos suprastų. Bet galima suprasti ir moteris, nes priimti tokį vyrą labai sunku. Vyras, kuriam kyla savižudiškų minčių, dažnai elgiasi neadekvačiai, būna piktas, irzlus, kelia ranką net prieš artimus ir mylimus žmones, įninka į alkoholį, narkotikus. Yra nemalonus visais įmanomais būdais ir nekyla net menkiausias noras tokiam žmogui padėti“, – pripažįsta W. Rutzas.
Reikia nebijoti kalbėti
Be to, vyrai pas medikus dažniausiai prisiverčia eiti tik tada, kai būna visai blogai. Tačiau psichiatrų ar psichologų kabineto durų nepraveria net ir suprasdami, jog vieni iš depresijos liūno nesugebės išbristi.
Tad Švedija jau ne vienerius metus taiko kiek kitokį modelį – pas psichologus juos priverstinai siunčia darbdaviai, policija ar net mokesčių inspekcija. Kaip juokauja mokslininkas, vyrai pas specialistus užsuka tik dėl baimės prarasti darbą ar vairuotojo teises. Bet po kelių psichoterapijos seansų atsiranda ir motyvacija spręsti psichologines problemas. Ir Lietuvoje būtų galima eiti tuo keliu. Galbūt galima būtų darbe, sporto salėse ar kitose įstaigose išdalyti klausimynus, kur ne tiesiogiai, o per aplinkui būtų galima išsiaiškinti, ar žmogus turi psichologinių sunkumų, ir paskatinti jį ieškoti tinkamiausių sprendimo būdų.
„Dar kitas variantas, vyrai kreipiasi pagalbos į psichologus ar psichiatrus, kai tai priverčia juos padaryti šeimos nariai. Lietuvoje požiūris į psichiatrus dar labai stigmatizuotas, tad reikia ne tik artimųjų palaikymo, bet ir bendrų projektų su policija, mokesčių inspekcija, pagaliau šeimos gydytojais. Švedijoje vyrai labai bijo mokesčių inspekcijos ir jeigu jau ši pataria kreiptis dėl gydymo, švedai labai klauso. Ir Lietuvoje galėtų būti projektai su tomis institucijomis, kurių Lietuvos vyrai bent šiek tiek bijo ar privengia“, – pataria W. Rutzas.
Be abejo, kad pasikeistų visuomenės požiūris apskritai į psichiatriją Lietuvoje ir savižudybių problemą, reikia, kad apie tai garsiai kalbėtų ir mūsų šalies politikai, verslo atstovai, aktoriai, sportininkai bei kiti visuomenėje žinomi asmenys. Pasak psichiatro, kai politikas garsiai pradeda kalbėti apie tetai padarytą nevykusią operaciją, šį klausimą kelia viešai, bet jeigu teta nusižudo, apie tai nutylima. Turėtų būti atvirkščiai – tai būtų pavyzdys visiems, kad tai yra aktuali problema, apie kurią negalime nutylėti. Ypač apie savižudybių epidemijos atvejus, kai, pavyzdžiui, vienoje mokykloje nusižudo net keli mokiniai ar pedagogai. Be abejo, kalbant apie savižudybes, labai svarbu kalbėti ir apie tai, kokios pagalbos gali sulaukti kritinėje situacijoje atsidūrusieji.
„Net neabejoju, kad kiekvienas savo artimoje aplinkoje ar draugų rate turime žmonių, kuriems tokia pagalba reikalinga, tad pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. O kai pradės kalbėti ir visuomenės autoritetai, visuomenė taps atviresnė. Tai labai aktualu, nes kas trečias žmogus per savo gyvenimą susiduria su psichikos sveikatos problemomis“, – teigė pašnekovas.
Perims gerąją patirtį
Tiesa, vien kurdami įvairius pagalbos žmonėms projektus jiems nepadėsime. Būtina, kad tai nebūtų tik vienadienės akcijos, o jos būtų vykdomos nuosekliai. Tą rodo ir jo asmeninė patirtis. W. Rutzui pavyko Gotlando saloje sumažinti savižudybių skaičių tiek, kad jis buvo pats mažiausias visoje Švedijoje, tačiau kai jo darbą perėmė kitas gydytojas, kuris šia tematika menkai domėjosi ir savižudybių prevencijai skyrė itin mažai dėmesio, savižudybių kreivė vėl ėmė kilti aukštyn.
„Negaliu pasakyti, kiek prireiks laiko, kol Lietuvoje savižudybių ims mažėti, tačiau kad to būtų galima pasiekti, turi būti nuolat ir intensyviai dirbama prevencijos srityje“, – sakė W. Rutzas.
Į Lietuvą profesorių pakvietęs psichiatras psichoterapeutas, Ažuolyno klinikos vadovas Raimundas Alekna teigė, kad Panevėžio mieste psichoterapijos paslaugos gyventojams yra gana aukšto lygio, o Panevėžio psichoterapijos ir psichoanalizės centras – vienas pavyzdinių Lietuvoje. Tai, kad Panevėžys jau prieš kelis dešimtmečius turėjo psichosomatikos skyrių ligoninėje – jau nemažas pasiekimas.
Mąstymas, kad psichikos ligomis sergančių žmonių negalima izoliuoti ir atskirti nuo visuomenės – brandumo požymis. Tačiau tobulėti ribų nėra.
„Profesorių W. Rutzą pasikviečiau į Panevėžį neatsitiktinai. Jis turi ilgametę tarptautinę patirtį, tad požiūris iš šalies, kaip galima būti spręsti problemas, visada labai naudingas. Svarbu, kad čia dirbantys žmonės tą suprastų ir priimtų, tik tada gali įvykti pokyčių. Reikia, kad psichikos problemų sprendime dalyvautų ir kitos institucijos. Deja, dažnai ieškoma kaltų, o ne kaip spręsti bėdas. Tik bendras darbas gali atnešti pozityvių rezultatų. Neabejoju, kad galime pasinaudoti šios gerosios patirties vaisiais“, – teigė R. Alekna.