ULAC Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja Daiva Razmuvienė niūriai pripažįsta – skiepai „patys sau išsikasė duobę“. Kai žmonės nemato tam tikromis ligomis sergančių žmonių, jiems susidaro įspūdis, kad atitinkamos ligos apskritai neegzistuoja, pavojus išnykęs, tad apie vakcinaciją galima pamiršti. Tai – labai klaidingas požiūris, galintis sukelti epidemines problemas. Pažvelkite, kokia situacija su tymais.
200 metų, tūkstančiai išgelbėtų gyvybių
Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, bet ir sukuriama saugi aplinka visuomenei.
„Prieš daugiau nei 200 metų (1796 m.) anglų mokslininkas Edward Jenner, šiuolaikinės imunoprofilaktikos pradininkas, atliko karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir sėkmingai paskiepijo berniuką. Jam turime būti dėkingi, nes šiandien jau galime valdyti 28 ligas, o kai kurios ligos, pavyzdžiui, raupai buvo išnaikinti“, - tiesioginėje DELFI konferencijoje kalbėjo D. Razmuvienė.
Išsivysčiusiose šalyse kai kurios ligos išnyko (pvz., tuberkuliozė, difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose jos ir toliau sukelia protrūkius. Daugelyje pasaulio šalių taip pat išnaikintas poliomielito virusas. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį.
Praktinės vakcinacijos pradininku Lietuvoje laikomas Šiauliuose dirbęs A. J. Bernardas. 1768 m. Lietuvos medicinos daktaras Bėkleris pradėjo profilaktiškai skiepyti žmones karvių raupais.
Pirmosios vakcinos atveju tiesioginis ligos sukėlėjas – virusas – buvo tiesiai perkeliamas (injekuojamas) į žmogaus organizmą, taip po kurio laiko tokiam pacientui susikurdavo imunitetas prieš konkrečią ligą.
„Būdavo vadinamosios turgaus dienos, kai žmonės buvo skiepijami nemokamai. Žinoma, buvo visko – ir mirčių, ir pavojingų komplikacijų, nes skiepyti ir vaikai, ir suaugusieji, ir nėščios moterys. Tačiau tobulėjant medicinai, technologijoms, skiepai tapo saugūs ir išgelbėjo tūkstančius gyvybių. Pavyzdžiui, kol Lietuvoje nebuvo pradėti skiepijimai, kasmet 20-30 tūks. žmonių sirgo šia liga, būta daug mirčių. Kitas pavyzdys – poliomielitas, kuriuo kasmet Lietuvoje sirgdavo 300-400 žmonių. „Geriausia“ išeitis – paralyžius. Dabar šios ligos atvejų neberegistruojame. Ir kas paneigtų, kad skiepai gyvybiškai naudingi?“, - kalbėjo specialistė, pridurdama, kad tai – labai rimtas signalas.
Būtent tada, kai itin užkrečiamos ligos buvo suvaldytos, mažos žmonių grupės ėmė vis garsiau kalbėti – kam reikia skiepytis, jei nėra ligos?
„Ligų sukėlėjai – bakterijos, virusai – ir toliau gyvena tarp mūsų ir tiesiog laukia jiems tinkamo momento, kol mes apsnūsime, kol visuomenėje padaugės įvairaus amžiaus žmonių, neturinčių jokio imuniteto šioms ligoms (nei persirgę, nei paskiepyti) – tada sukėlėjai ir realizuoja blogąją savo gyvenimo paskirtį“, - teigė D. Razmuvienė.
Abejingumo įrodymas – nauji jau suvaldytų ligų protrūkiai
Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką. Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. Pvz., JAV praėjusio amžiaus VIII dešimtmečio pabaigoje ir IX dešimtmečio pradžioje sumažėjus vakcinacijos nuo tymų apimtims, registruotą virš 100 tymų sąlygotų mirčių, į ligonines buvo paguldytą 11 tūkst. asmenų.
Todėl nenuostabu, kad nuo 2013 m. Lietuvoje pradėti registruoti nauji tymų atvejai. Tymai buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių tarp visų vakcinomis kontroliuojamų ligų, tačiau jais vis dar labai daug sergama šalyse, kur skiepijimų apimtys nepakankamos.
„Šiais metais jau buvo vienas atvejis, praėjusiais – 22, dar anksčiau – virš 50. Visi Lietuvoje susirgę asmenys buvo neskiepyti nuo tymų dėl tam tikrų priežasčių – vieni atsisakė, kiti nebaigė skiepijimo kurso ir gavo tik vieną vakcinos dozę. Dar daugiau – praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje fiksuojami mirties nuo tymų atvejai. Remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, registruojami nauji ir vis dar tebesitęsiantys tymų protrūkiai Islandijoje (2 tymų atvejai), Švedijoje (15), Čekijos Respublikoje (38), Ispanijoje (44 atvejai), Bulgarijoje (45 atvejai ir 1 mirtis), Šveicarijoje (52 atvejai ir 1 mirtis), Vengrijoje (54), Austrijoje (72), Prancūzijoje (79), Belgijoje (266), Vokietijoje (272), Italijoje (1 473), Rumunijoje (4090 atvejų ir 19 mirčių)“, - grėsmingus skaičius vardijo specialistė.
Tymų vakcina pasaulyje skiepijama jau daugiau nei 40 metų. Tai gyvų susilpnintų virusų vakcina, skiepijama antraisiais gyvenimo metais. Kad susidarytų ilgalaikis imunitetas ir imuninės atminties mechanizmai, tymų vakciną būtina įskiepyti bent du kartus. Lietuvoje vaikai pagal nacionalinį skiepų kalendorių yra skiepijami 15 mėn. ir 6-7 m. amžiaus. Skiepijama kombinuota tymų-epideminio parotito-raudonukės (MMR) vakcina. Lietuvoje nuo tymų pradėta skiepyti 1964 metais.
Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5-10 metų. Medikas, skirdamas vakciną, vadovaujasi vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos įskiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 procentų.
Vakcina kainuoja pigiau nei gydymas
Lietuvoje žmonių, kurie visiškai kategoriškai nusistatę prieš skiepus, dalis visuomenėje siekia iki 1 proc. visų gyventojų.
„Prieš keletą metų buvo įvykis, kai daugiavaikėje šeimoje vaikas susirgo pavojinga liga, nuo kurios galima apsisaugoti skiepais. Neduok, Dieve, toks vaikas miršta. Tada tėvai greitai pakeičia savo įsitikinimus ir kitus vaikus paskiepija. Tačiau ar reikia tik per klaidas suvokti skiepų svarbą?“, - konferencijoje retoriškai klausė D. Razmuvienė.
Labai dažnai keliamas klausimas – ar geriau skiepytis, ar persirgti natūraliu būdu?
Yra nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus. Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir natūraliai persirgtos ligos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos.
Tai puikiai iliustruoja ir skaičiai.
„Kasmet Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius (vaikams iki 18 metų) Valstybinėms ligonių kasoms kainuoja 7-8 mln. eurų. Tuo metu užkrečiamųjų ligų gydymui kasmet suma daug didesnė ir siekia 25 mln. eurų. Vakcina kainuoja pigiau nei gydymas“, - pabrėžė Imunoprofilaktikos skyriaus vedėja.
Šalutinių reakcijų neneigia
Teisės aktuose numatyta, kad gydytojas prieš kiekvieną vaiko skiepijimą informuoja tėvus ar teisėtus globėjus apie vakcinų skyrimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas į skiepus. Galimi nepageidaujami reiškiniai į vakciną yra aprašyti kiekvienos vakcinos specialiose produkto charakteristikose (informaciniame lapelyje). Apie visas nepageidaujamas reakcijas privaloma pranešti, kiekvienu atveju atliekamas tyrimas.
„Vakcina yra vaistas, imunobiologinis preparatas su tam tikru antigenu (prislopintas gyvas arba negyvas). Aišku, kad yra galimas įvairios reakcijos po vakcinacijos. Vakcinos apraše surašytos visos įmanomos šalutinės reakcijos, kurios yra kada nors buvusios klinikinių tyrimų metu. Dūrio vietoje gali būti vietinė reakcija, gali skaudėti galvą ar pakilti temperatūra, tačiau tai nereiškia, kad tokia reakcija būtinai įvyksianti. “, - pabrėžė ULAC darbuotoja.
Lietuvoje apie pastebėtas nepageidaujamas reakcijas į vaistą sveikatos priežiūros specialistai bei registracijos teisės turėtojai privalo pranešti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT). Pranešimai analizuojami, nustatomi nauji farmakologinio budrumo signalai. Pasikeitimas tokia informacija ir apibendrintas nepageidaujamų reakcijų vertinimas yra būtinas užtikrinant pacientų gydymą saugiais vaistais.
Lietuvoje per metus registruojama apie 70 povakcininių reakcijų.
Plačiau apie kūdikių, nėščiųjų skiepus bei kitus atsakymus į skaitytojų bei žiūrovų klausimus rasite visame konferencijos įraše: