Garsios dainininkės istorija atsiskleidžiama leidyklos „ForSmart“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“, ištrauką iš kurios ir pateikiame.
Liga buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus – dainininkė buvo sveikuolė
Būdama 14-kos, Laima drauge su mama apsilankė pas žymią latvių būrėją. Putli moteriškė mergaitei paskyrė beveik visą savo laiką. Išklausinėjusi įvairių Laimos gyvenimo detalių, ji ilgai tyrinėjo jos rankų linijų vingius, tuomet dėstė kortas ir galiausiai ėmėsi studijuoti vieną iš savo senų knygų. Po valandėlės tylos būrėja galiausiai ištarė, kad jaunoji Laima ateityje „tikriausiai daug keliaus, tačiau neišvengs sunkios naštos, grasinsiančios mirtimi“. Šios naštos pavidalą Laima pajuto 1991-aisiais. Tuo metu ji buvo pačiame savo šlovės įkarštyje – dainininkės koncertų salėse buriuodavosi po 40 tūkst. ištikimų klausytojų.
Tą dieną Laima dirbo įrašų studijoje – ruošė naująjį albumą Amerikos publikai. 37-erių moteris netikėtai prarado sąmonę ir buvo skubiai išvežta į ligoninę, kur medikai, atlikę reikiamus tyrimus, diagnozavo krūties vėžį.
„Mane ištiko šokas. Aš visiškai nebuvau tam pasiruošusi. Kaipgi taip? Juk visada stengiausi gyventi sveikai: ėjau į masažus, negėriau, nerūkiau, sportavau. Netgi stebėdavausi aplaidžiu pažįstamų žmonių požiūriu į jų pačių sveikatą ir mitybą. Atsisėsdavo sau vakarais prie stalo, sukirsdavo tas savo bulves su silke ir grietine, o po to, lyg niekur nieko, krisdavo į lovą. Man tai buvo keista. Kaip jie išvis liko sveiki? O aš jau devintą valandą ryte bėgdavau krosą... Bet keisčiausia buvo tai, jog nuvažiavusi koncertuoti į Ameriką, tarp gastrolių pastoviai tikrindavausi sveikatą. Ir staiga po mėnesio – krūties vėžys, paskutinė stadija. Įdomu, ar specialistai kažko nepastebėjo, ar vėžys buvo toks greitas?“ – retoriškai klausia dainininkė, taip ir nesužinojusi tikrosios ligos priežasties.
Gydytojai buvo nusiteikę gana pesimistiškai, tiesiai pareikšdami, kad Laimos šansai pasveikti yra nedideli – vos 20 proc. Pulti į neviltį diagnozės šokiruotai dainininkei neleido jos vyras Andrėjus.
Laima neslepia, jog atsidūrusi ligoninės koridoriuose ji pasijuto baisiai vieniša ir niekam nereikalinga: „Mano galvoje kirbėjo tik vienas klausimas: kodėl? Kodėl aš likau viena? Kur dingo visi tie vakarėlių draugai, kai man taip reikėjo jų artumo? Baisiausia buvo tai, jog pradėjau nekęsti visų, kurie mane supo. Jaučiausi lyg atsidūrusi kitoje upės pusėje. Jie – sveiki, savo smulkiomis problemėlėmis besiskundžiantys linksmuoliai – buvo ten, o aš likau čia, viena su visa savo beribe našta. Kartą mano grupės muzikantai pradėjo taukšti apie kažkokius vaikiškus batelius. Aš klausiausi ir klaikiai nervinausi dėl kiekvienos išgirstos smulkmenos. Bateliai? Kaip tai nereikšminga“.
Nežinios ir skausmo išvargintą dainininkę galiausiai užliejo gailesčio banga: ji puolė rašyti atsisveikinimo laiškus visiems savo buvusiems „išdavikams“, atsiprašydama už savo pyktį.
Gyvenimas baimėje – prisileido tik savo vyrą
Prieš laukiančią operaciją moteris pajuto naują baimę. Tuo metu jai atrodė, kad chirurginė procedūra – paskutinis jos gyvenimo etapas: „Jeigu kas sakytų, kad mirti nebaisu – netikėkite! Aš pati tai patyriau, nes likau viena su mirtimi. Jaučiausi košmariškai. Suvokusi, kad joks draugas negalės man padėti nugalėti mirties baimės, laukdavau nakties kalendama dantimis“.
Vis dėlto Laimos baimės nepasitvirtino – operacija praėjo sklandžiai. „Kai pabudau, atsimerkiau ir nudžiugau – aš buvau gyva. Negalėjau kalbėti, nes buvau prijungta prie visko, ką tik mokslas buvo sugalvojęs. Tačiau aš karštligiškai ieškojau Andrėjaus žvilgsnio – tik jo akys man galėjo pasakyti tiesą. Pamačiusi jose džiaugsmo, ramybės ir vilties kibirkštis, iškart nurimau“, – pasakoja dainininkė.
Andrėjus buvo sukrėstas vėžio ne ką mažiau nei pati Laima, tačiau jis drąsino, palaikė, guodė žmoną kaip įmanydamas. Vyras nepabūgo ir fizinio jos luošumo – po operacijos kūnas nebebuvo toks, kaip anksčiau. Tačiau Andrėjus kantriai sveiko drauge su Laima, gobė ją meile, šiluma ir rūpesčiu. Liga parodė Laimai, kiek stiprybės gali suteikti artimiausias žmogus, nuvejantis šalin depresiją, numalšinantis slegiančias emocijas. Vis dėlto kitų artimųjų moteris liūdinti nenorėjo: tėvai apie jos ligą sužinojo iš kitų žmonių. Laima buvo griežta: „Mano problemos yra tik mano problemos. Aš pati su jomis susidorosiu. Esu pati savo likimo šeimininkė, todėl nusprendžiau nealinti kitų savo bėdomis“.
Laima teigia, jog liga jai atvėrė iki tol nepažintą nuojautą apie gyvenimo laikinumą. „Kartą prisiminiau vaikystėje girdėtą pasaką, kaip senelis, gulėdamas mirties patale, pasikvietė kunigą, o tada – du sūnus, kuriems ramiai padalijo savo turtą. Tik tada suvokiau, kad tokia pasaka neatsiranda iš niekur – tai tikra, gyvenimiška istorija, sakanti, kad anksčiau ar vėliau ateina laikas žmogui sustoti ir giliai apmąstyti savo likimą“, – atvirauja moteris.
Dievo paieškos – atsivertimas į pravoslavų tikėjimą
Po operacijos Laima ėmė kaupti jėgas naujam gyvenimo etapui. Kartą ji paprašė artimųjų atnešti Bibliją. Moteris pajuto, jog tikėjimas Dievu gali padaryti ją stipresnę ir padėti nugalėti mintis apie mirtį ir vėžį.
„Anksčiau niekaip negalėjau suprasti išminčių žodžių apie kentėjimą, kuris neva tobulina asmenybę. Tik išgyvenusi vėžį, pradėjau kitaip vertinti gyvenimą, atsigręžiau į religiją, – pasakoja Laima. – Gimstame ir mirštame vieni. Supratau, kad mirti yra daug lengviau, kai tiki Dievu – su juo mirtis nebaisi. Po operacijos jaučiausi prastai – ir fiziškai, ir dvasiškai. Nežinodama, ko imtis, vieną dieną tiesiog užėjau į vieną iš Amerikoje esančių cerkvių, kurioje sutikau tėvą Viktorą. Išsipasakojau, o jis man ir sako: „Klausyk, Laima, tau gi reikia pasikrikštyti!“ Nebuvau labai religinga, bet jutau, kaip man reikėjo šito žmogaus ir jo žodžių. Atvažiavau pas jį kitą dieną, pasikrikštijau ir tapau stačiatike, nors mano artimieji buvo katalikai. Man pasidarė taip gera! Tėvas Viktoras mokė, kad žmogui bus atseikėta už kiekvieną gerą darbą. Tik nereikia nuleisti rankų ir nustoti tobulintis, nes praeitis nebus įdomi. Tėvas Viktoras man padėjo suvokti tikėjimo subtilybes“.
Dvasininkas buvo gana jaunas, tačiau tai netrukdė jam puikiai suprasti dainininkę. Jis tapo ne tik jos krikštatėviu, bet ir geriausiu draugu, pasiruošusiu bet kada padėti. Jo patariama Laima peržvelgė visą savo vertybių sistemą ir suvokė materialių dalykų laikinumą. Šiandien ji mano, jog skausmas subrandino jos asmenybę: „Pradėjau matyti kitokias spalvas, tapau atlaidesnė ir ištikimesnė savo draugams. Dingo šaltis. Mane nustojo erzinti tokios mažytės žmogiškos silpnybės, kaip taurelė šampano. Svarbiausia, jog išmokau nevertinti žmogaus iš anksto: „Tai štai, jis toks ir anoks, eilinis netvarkingas kvailelis...“ Išmokau išklausyti ir suprasti. Liga padarė mane geresnę“.
Paklausta, ar po ligos nesekė vaikystės pėdsakais, kur ateities vaizdą dėliojo padedama būrėjos, Laima atsako juokaudama, kad 2008-aisiais buvo pakviesta į vieną iš „Ekstrasensų mūšio laidų“. „Laikydami mane už rankos, beveik visi šios laidos dalyviai pasakė, jog esu pasidariusi dvi plastines operacijas ir turėčiau atsisakyti alkoholio, nes rizikuoju turėti problemų su inkstais ir kepenimis. Iš tikrųjų aš visada buvau abejinga alkoholiniams gėrimams ir niekada nesidariau jokių plastinių operacijų, – juokiasi Laima. – Tik viena dalyvė prasitarė, kad 1991-aisiais sunkiai sirgau. Taip, galbūt ji ir turėjo Dievo dovaną, tačiau bet kuriuo atveju ekstrasensai menkai tegali padėti žmogui. Man tikrai jų nereikia – man padeda mano tikėjimas“.
Kodėl tapo kovotoja už gyvūnų teises
Laima prisimena, kad būtent liga nulėmė jos požiūrį į gyvūnų likimą – pasveikusi ji nusprendė kovoti už jų teises.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad Vokietijoje kartą pamačiau rotveilerį ir užsinorėjau tokio šuns. Man buvo keista – juk aš, visada užsiėmusi tik darbu ir savimi, anksčiau net nepagalvodavau apie kokį nors gyvūnėlį... Po kurio laiko mano namuose apsigyveno rotveilerė Kendi. Ji buvo prisirišusi tik prie manęs, visų kitų neprileisdavo. Deja, vieną kartą ji stipriai sukandžiojo mano mamą ir šunį teko užmigdyti... Po šio liūdno įvykio pradėjau galvoti apie kitus gyvūnus ir net augalus... Rygos pakrantėje augo senos liepos. Sėdėdama namuose sykį pagalvojau, kad jas reikia nupjauti, – juk jos uždengia saulę. Ir vos tik mano pasamdyti medkirčiai pradėjo pjauti, aš staiga suvokiau, kad nebegaliu į tai žiūrėti. Ką jie daro? Juk tai buvo stiprūs medžiai! Spėjo nupjauti tik vieną, kitų neleidau, – šiltai nusišypso Laima. – Taip pat įsitraukiau į Gyvūnų teisių apsaugos organizacijos „Vita“ protestus prieš ruoniukų skerdynes Archangelske (Rusija). Buvo baisu žiūrėti, kaip kenčia tie maži balti juodaakiai gyvūnai. Mes juos gynėme – atsigulę ant ledo neleidome jų užmušti“.
