Psichologai košmarą dažnai apibūdina kaip „gąsdinantį sapną“. Dauguma vaikų sapnuoja košmarus – kai kurie netgi kas naktį, bet paprastai iš jų išaugama. Jei košmarus dažnai sapnuoja suaugę žmonės, paprastai tokiems žmonėms yra būdingos savybės, susijusios arba su „gąsdinančiu“, arba su „sapno“ aspektu.
Šios savybės:
1) Nerimas. Neretai žmonės, kurie naktį dažnai sapnuoja košmarus, dieną jaučia didesnę baimę ir nerimą nei kiti žmonės.
2) Padidėjęs gebėjimas prisiminti sapnus, itin ryškūs sapnai ir jų vaizdiniai. Nemažai žmonių, kurie dažnai sapnuoja košmarus, taip pat sako, kad apskritai sapnuoja labai ryškius, gražius, intensyvius sapnus.
Dauguma vaistų, nuo kurių padažnėja košmarai, taip pat didina arba bendrą nerimą (kai kurie vaistai nuo maliarijos), arba sukelia ryškesnius sapnus (antidepresantai). O nuo sūrio ar gausiai prieskoniais pagardintų patiekalų mes nubundame dažniau, todėl prisimename daugiau sapnų, nebūtinai vien košmarų.
Tad košmarus sukelia nerimas ir polinkis į ryškius sapnus – dažniausiai abi šios priežastys.
Patys košmarai skirstomi į dvi kategorijas. Pirmoji yra įprasti košmarai. Kaip ir kitų sapnų, paprastųjų košmarų siužetas labai įmantrus, o juose iškylantis pavojus neretai būna filme matytos ar knygoje perskaitytos grėsmingos situacijos atspindys – pavyzdžiui, mus vejasi ragana, mums iškrenta dantys ar nukrenta kitos kūno dalys. Nors gyvenime skrupulingai laikomės įstatymų, sapne mes galime nužudyti kokį žmogų.
Nubudę po košmaro ir supratę, kad sugrįžome į sveiką ir saugų pasaulį, pajuntame didžiulį palengvėjimą. Vieni žmonės visokiais būdais bando atsikratyti košmarų, o kitiems jie įdomūs arba jie tiesiog nekreipia į juos dėmesio. Dar kiti jais džiaugiasi ir jaučiasi kaip pažiūrėję įtempto siužeto arba siaubo filmą.
Kūrybiškus žmones košmarai gali įkvėpti. Rašytojai ir menininkai dažnai savo kūryboje naudoja apskritai sapnus, bet košmarai naudojami dažniausiai – ko gero todėl, kad jie tokie dramatiški ir įtaigūs.
Kita kategorija yra potrauminiai košmarai. Jų sapnuoti niekas nenori. Po baisaus, trauminio įvykio neretai sapnuojami pasikartojantys sapnai, kuriuose vis kartojasi tas pats įvykis – arba visiškai taip pat, arba iškreiptai, arba dar baisiau nei realybėje. Per tokį sapną žmogus dar kartą patiria traumą ir pabudęs jaučiasi taip, lyg baisus įvykis nutiko ką tik, nors nuo jo gali būti praėję daug metų.
Potrauminiai sapnai nėra tokie kaip kiti sapnai – įskaitant ir įprastus košmarus, kuriuos paprastai sapnuojame greitojo miego fazėje.
Potrauminius sapnus galime sapnuoti visose miego fazėse. Jie panašūs ir į dienos prisiminimus, ir į kitus sapnus bei košmarus. Visi, sapnuojantys potrauminius košmarus, nori, kad tokie sapnai liautųsi. Laimei, egzistuoja nebloga terapija, kuri padeda daugumai aukų.
Nėra prasmės bandyti suprasti, kodėl sapnuojame potrauminius sapnus ir mėginti juos išsiaiškinti, kaip įprastus košmarus.
Veiksmingiausias gydymas yra vadinamoji vaizdų atkartojimo terapija (angl. IRT – imagery rehearsal therapy) arba sapno siužeto „perrašymas“, kuomet taikant specialią terapiją pacientui galiausiai pavyksta susapnuoti tą patį sapną su laiminga pabaiga. Pabaiga gali būti realistiška – sapnuojantysis pabėga kuo užpuoliko arba yra ištraukiamas iš gaisro, bet gali būti ir fantastinė, kaip sapne – pavyzdžiui, degantis namas ar užpuolikas susitraukia iki miniatiūrinio dydžio, todėl nebekelia grėsmės.
Tai pastebėję terapeutai išsiaiškino, kad užtenka vien kalbėtis apie tai su pacientais, ir vien tai, kad šie išgirdo, sužinojo apie šį fenomeną, padidina tikimybę, kad taip nutiks ir jiems. Taip pat galima išsamiai apie tai pasikalbėti su pacientu, kad jis arba ji papasakotų, kaip norėtų, kad sapnas pasikeistų.
Dauguma žmonių gali patys išsinagrinėti įprastus košmarus ir „perprogramuoti“ potrauminius košmarus, o jei nepavyksta, visada galima kreiptis pagalbos į terapeutą, kuris mokėsi dirbti su sapnais.
Tėvai gali padėti savo vaikams suprasti košmarus, taikydami šią metodiką, tik perfrazavę klausimus vaikams suprantamais žodžiais.
Vaikams būdingas dar vienas miego fenomenas, beveik nebūdingas suaugusiems – naktiniai siaubo priepuoliai. Vaikai, kuriems jie pasireiškia, nubunda vidury nakties labai išsigandę be jokios priežasties, arba juos išgąsdina koks paprastas vaizdas ar idėja. Vaikai, kuriems šie naktinio siaubo priepuoliai kartojasi dažnai, nubunda klykdami ir išgąsdina savo tėvus, bet labai greit vėl užmiega, o ryte nieko neprisimena. Laimei, ilgainiui naktiniai siaubo priepuoliai retėja, kol galiausiai vaikai iš jų išauga. Iš naktinių košmarų taip pat išaugama, bet nemažai suaugusiųjų vis dėlto sapnuoja gąsdinančius sapnus, kurie gali suteikti nemažai įžvalgų apie mūsų pasąmoninius išgyvenimus.
Kaip aiškintis savo sapnus:
1. Išnagrinėkite kiekvieną sapno veikėją, elementą ar veiksmą. „Kas yra ragana? Kas man asocijuojasi su ragana? Kada pirmą kartą išgirdau apie raganas?“ ir pan.
2. Pagalvokite, kaip jautėtės sapne. „Kas būdravimo metu sukėlė man tokį patį baimės jausmą, kokį jaučiau, kai koridoriumi mane vijosi ragana?“
3. Jei košmarai kartojasi, paklauskite savęs: „Kada konkrečiai sapnuoju košmarus ir kas kaskart vyksta būtent tą dieną?“
4. Susirašykite visas asociacijas. Jei žodis „ragana“ iškart pažadina atmintyje vaikus savo namelyje kalinusią raganą iš pasakos apie Jonuką ir Gretutę, o baimės jausmą sukėlė darbo vadovas, kuris vakar paskyrė jums sunkų projektą, po truputį suprasite, ką sapnas jums sako.