Tai gerai žinomų dviejų lietuviškų valstybinių ordinų – Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo – žvaigždės. Viršuje kairėje pusėje yra matoma popiežiškojo Pijaus IX ordino žvaigždė. O ką reiškia ketvirtoji? Tai Šv. Mauricijaus ir Lozoriaus ordino riterio žvaigždė. Koks tai ordinas, kurio insignijas segėjo mūsų prezidentas?
Šį pasakojimą reikėtų pradėti nuo Evangelijos pagal Joną (Jn 11 43-44), kur yra aprašomas vienas iš įstabiausių Jėzaus padarytų stebuklų – Lozoriaus prikėlimas. Priminsiu, kad Betanijoje Jėzus iš numirusiųjų prikėlė Marijos ir Mortos brolių Lozorių, kuris jau buvo kape išgulėjęs keturias dienas. Daugiau Šv. Raštas nepateikia žinių apie Lozoriaus iš Betanijos tolimesnį gyvenimą.
Rytų bažnyčios teigia, kad Lozorius tapo pirmuoju Kipro vyskupu ir ten mirė. Legenda byloja, kad jis per visą savo likusį gyvenimą nei vieno karto nenusijuokė, nes Lozorių taip sukrėtė sielų kančios pragare, kurias jis matė kai buvo miręs.
Praėjus daugiau nei tūkstančiui metų, grupė pasišventusių vienuolių šiaurinėje Jeruzalės dalyje už miesto sienų įkūrė ligoninę, kuri buvo skirta slaugyti raupsais sergančius vietinius gyventojus bei atvykstančius piligrimus.
Ši vienuolių grupė pasivadino šv. Lozoriaus broliais ir vadovavosi šv. Augustino regula. Nėra galutinai sutariama dėl įkūrimo datos. Vieni istorikai sako, kad tai įvyko pačioje XII a. pradžioje, kiti – dar prieš Kryžiaus žygius (iki 1098 m.). Tačiau oficialiai pirmą kartą Šv. Lozoriaus ordinas buvo paminėtas 1142 m., kai Jeruzalės Karalius Fulkas ordino broliams padovanojo žemės sklypą Jeruzalėje.
Palaipsniui šv. Lozoriaus broliai panašias ligonines steigė ir kitose Šventosios Žemės vietose. Savo gyvavimo pradžioje ordinas buvo visiškai atsidavęs raupsais sergančių žmonių slaugymui. Tapimas šio ordino broliu buvo neįsivaizduojamas artimojo meilės pavyzdys, nes tai praktiškai reiškė, kad anksčiau ar vėliau užsikrėsi šia virusine liga. Nėra tiksliai žinoma, kokia dalis iš vienuolyne dirbančių vienuolių sirgo šia liga, tačiau yra žinoma, kad iki XIII a. vidurio visi ordino didieji magistrai sirgo raupsais.
1227 m. Popiežius Grigalius IX savo bulės kreipinyje nurodo „Dilectis Filiis, Magistro & Fratribus, Militibus, Clericis ac Donatis Militiae hospitalis Sancti Lazari Hierosolimitani…” tuo parodydamas, kad be brolių vienuolių buvo ir riteriai kariai. Labiausiai tikėtina, kad šie riteriai buvo atėję iš kitų tuo metu Šventojoje Žemėje egzistavusių riterių ordinų.
Yra žinoma, kad templieriai savo ordino riterius, kurie susirgdavo raupsais, siųsdavo šv. Lozoriaus ordino globai, mokėdavo už jų teikiamas paslaugas, o patys riteriai įstodavo į šv. Lozoriaus ordiną.
Prieš 830 m. įvykęs Hetino mūšis, kuriame, yra spėjama, dalyvavus ir šv. Lozoriaus ordino riterius, ir 1187 m. spalio 2 d. Jeruzalės kapituliacija nulėmė ne tik šv. Lozoriaus ordino bet ir visos Šventosios Žemės istorijos raidą. 1191 m. metais ordinas įsikuria Akos miesto (dab. Izraelio teritorijoje) šiaurinėje dalyje, kur pastato savo ligoninę, vienuolyną ir bažnyčią. Benediktinų vienuolio Mato iš Paryžiaus (1200-1259 m.) rankraštyje „Chronica Majora” esančiame Akos miesto plane šv. Lozoriaus ordino būstinė atvaizduojama kaip tvirtovė.
Tai iliustruoja to meto politinę situaciją bei besikeičiantį ordino statusą, t. y. iš religinio į karinį. Tokį ordino pasikeitimą iliustruoja ir Popiežiaus Aleksandro IV 1255 m. kreipimasis į ordino narius, kuriame jis pamini kilminguosius riterius, kurių tikslas išvaduoti Šventąją Žemę nuo priešų.
Nėra daug to meto rašytinių įrodymų apie šv. Lozoriaus riterių dalyvavimą mūšiuose. Tačiau yra išlikęs 1234 m. Popiežiaus Grigaliaus IX kreipimasis į šv. Lozoriaus riterius eiti ginti Šventąją Žemę. Taip pat yra žinoma, kad šv. Lozoriaus riteriai dalyvavo Gazos mūšyje (1244 m.) bei lydėjo Liudviką IX į Septintąjį kryžiaus žygį (1248 – 1250 m.). Vėlesni (XV – XVII a.) istoriniai šaltiniai pateikia daugiau informacijos apie šv. Lozoriaus riterius. Juose ordino nariai yra vaizduojami kaip ypač didelės narsos kariai, kurie yra subjauroti ligos.
Yra teigiama, kad jau sergantys raupsais riteriai keldavosi iš savo lovų, imdavo kardą ir eidavo į mūšio priekines linijas. Tokiu būdu jie pasirinkdavo paskutines gyvenimo minutes atiduoti kovojant už Šventąją Žemę, nei lėtai laukiant paskutinės savo dienos. Beveik pūvantys ir didelėmis žaizdomis nusėti riterių veidai ir kitos kūno dalys keldavo priešų baimę. Tokie pasakojimai sukūrė daug legendų, kurios yra gana populiarios ir šiais laikais.
Reikėtų paminėti, kad šv. Lozoriaus ordinas sulaukė ypač didelio prielankumo iš popiežių. Jam įvairias privilegijas teikė Grigalius IX, Inocentas IV, Aleksandras IV, Urbonas IV, Klemensas IV. Tačiau 1291 m. saracėnai užėmė Akos miestą ir tokiu būdu baigėsi krikščioniškųjų karalysčių era Šventojoje Žemėje. Yra žinoma, kad 25 šv. Lozoriaus riteriai dalyvavo ginant Akos miestą. Po Akos žlugimo šv. Lozoriaus ordinas bandė kurtis Kipre.
Nors ir turėjo popiežiaus Bonifaco VIII palaikymą, kuris žadėjo indulgencijas visiems parėmusiems šv. Lozoriaus ordiną (1297 m.), tačiau tas nelabai gelbėjo. XIV a. pradžioje ordinas suskilo.
Viena dalis ordino narių išvyksta į Prancūziją, kur Prancūzijos karalius Pilypas IV 1308 m. paima ordino narius savo globai. Tokiu būdu prancūziška šaka egzistavo iki 1857 m. kai mirė paskutinis šios šakos atstovas Goutte markizas.
Kita dalis ordino narių 1311 m. įsikūrė Neapolyje (Italija). 1572 m. Popiežius Grigalijus XIII nusprendžia šią ordino šaką sujungti su Savojos dinastijai priklausančiu šv. Mauricijaus ordinu ir pavadina naują ordiną šv. Mauricijaus ir Lozoriaus vardu bei atiduoda Savojos karūnos globai, taip padarydamas, kad šis ordinas yra siejamas su šia karališka dinastija.
Šv. Mauricijaus ir Lozoriaus riteriai įsipareigojo ginti Šventąjį Sostą. Jie aktyviai dalyvavo jūrų mūšiuose prieš Otomanų imperiją bei jūrų piratus. 1773 m. kilus raupsų epidemijai įsteigė raupsuotiesiems skirtą ligoninę Aostoje (Italija). XVII--XIX a. šv. Mauricijaus ir Lozoriaus ordino prestižas augo ir narystė jame tapo geidžiama siekiamybe to meto Europos kilmingiesiems.
Tačiau 1816 m. Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis I nusigręžė nuo ordino pirminio kelio ir jį praktiškai pavertė tik labai garbingu Sardinijos ir vėliau (nuo 1861 m.) visos Italijos apdovanojimu, kuris buvo skiriamas už nuopelnus ir kilmingiems ir ne (nekilmingi tapdami Ordino nariu gaudavo asmeninį nobilitatą). XX a. pradžia yra viena iš prieštaringiausių šio Ordino istorijos atkarpų. Šiuo laikotarpiu Italijos Karalius ir ordino Didysis magistras Viktoras Emanuelis III (1869-1947 m.) dalino ordino insignijas „į kairę ir į dešinę”.
Tokiu būdu jo riteriais tapo Italijos diktatorius Benitas Musolinis, daug nacistinės Vokietijos veikėjų ir kitų abejotinų asmenybių. 1946 m. Italijai pasiskelbus respublika, šv. Mauricijaus ir Lozoriaus riterių ordinas prarado turėtą valstybinį statusą ir tapo dinastijiniu Savojos riterių ordinu.
Nepaisant to, Šventasis Sostas oficialiai jį pripažįsta kaip vienintelį kryžininkų šv. Lozoriaus ordino tęsėją ir legitymų riterių ordiną. Ordino Didysis magistras yra paskutinio Italijos karaliaus sūnus Savojos kunigaikštis ir Neapolio princas Viktoras Emanuelis. Yra bandymų atgaivinti ir prancūziškąją šaką, tačiau tas derinys yra laikomas visuomenine organizacija, o ne tikru riterių ordinu. Taip pat yra ir su Lietuvoje veiklą pradėjusiu šv. Lozoriaus ordino korpusu, kuris neturi jokių tiesioginių sąsajų su tikruoju šv. Lozoriaus ordinu.
Šiuo metu šv. Mauricijaus ir Lozoriaus ordinas vienija apie 2000 riterių ir damų, kurie yra kilę iš kilmingų Europos šeimų arba ypač nusipelnę mokslui, menui ar visuomenei. Ordino riteriu ar dama tampama gavus asmeninį magisteriumo kvietimą. Yra žinomi keli lietuviai, kurie istorijos eigoje buvo šio ordino riteriais. Tarp jų ir mūsų prezidentas Antanas Smetona.
Taip pat reikėtų paminėti ir šiam ordinui priklausiusį ambasadorių Stasį Lozoraitį (1898-1983) bei Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto profesorių Jurgį Karužą (1866 – 1953), kuris šį titulą gavo už savo pasiaukojantį triūsą padedant nuo Mesinoje (Sicilija, Italija) 1908 m. įvykusio žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms. Šiuo metu yra žinomas tik vienas šio ordino riteris iš Lietuvos.
Galima sakyti, kad po ilgos kelionės istorijos vingiais šv. Mauricijaus ir Lozoriaus ordinas grįžta prie savo pirminių ištakų. Nors dar stipriai yra išlaikoma kilmingumo ar aristokratiškumo dvasia, tačiau ji suvokiama daugiau ne per įvairių privilegijų ar prestižo prizmę, bet per norą padėti labiausiai nuskriaustiems. Nors ordinas rengia ir remia įvairias labdaros iniciatyvas, tačiau labiausiai yra akcentuojama sveikatos priežiūra ir slauga. Juk būtent nuo to viskas ir prasidėjo.