Nors patirtis, gauta būnant formalesnėje aplinkoje, tokioje kaip vaikų darželis, gali padėti vaikui pasirengti mokyklai, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje net ir tai nėra traktuojama kaip privalumas.
Tyrimą atliko Fiskalinių tyrimų institutas kartu su įstaiga „Nuffiel Foundation“, o jam vadovavo socialinių mokslų specialistė Caroline Bryson. Ji teigia, kad mažiausiai pusę mažylių, kurių abu tėvai dirba, bent jau dalį laiko prižiūri giminaičiai ir dažniausiai tai būna seneliai.
Kai vaikai pradeda lankyti pradinę mokyklą, šis skaičius dar labiau išauga – 60 procentų senelių rūpinasi vaikaičiais šiems grįžus iš mokyklos iki tol, kol grįžta po darbo tėvai.
Nors dažnai senelių pagalbos prižiūrint mažamečius vaikus prašoma finansiniais sumetimais, tačiau tai ne vienintelis veiksnys, skatinantis tai daryti. Tėvai mini tokius žodžius kaip „pasitikėjimas“ ar „meilė“, motyvuodami savo sprendimą vaikus palikti senelių priežiūrai.
Taip pat buvo nustatyta, kad senelių prižiūrimų vaikų žodynas pirmaisiais gyvenimo metais tobulėja sparčiau. Negana to, tai palankiai veikia ir vaikų socialinę bei emocinę raidą. Tik šios taisyklės galioja tais atvejais, kai vaikas auga išsilavinusioje šeimoje. Priešingu atveju vaikui kur kas geriau lankyti formalias ugdymo įstaigas.
Knygos „Toxic Childhood“ autorė Sue Palmer, komentuodama tyrimo rezultatus, pasakė: „Pats didžiausias dalykas yra tai, kad seneliai gali apgaubti meile ir dėmesiu tą konkretų vaiką. Toks vaikas turi mylintį suaugusį žmogų, kuris rūpinasi jo asmenine gerove ir paiso jo interesų. Seneliai akivaizdžiai rūpinasi tuo labiau nei kažkas, kam už tai mokama“.