Mirtina liga pakirto gydytoją: skaudėjo šoną, kankino nuovargis

Gydytojų verdiktas – plaučių embolija, arba plaučių arterijų užsikimšimas, neretai ligoniui reiškia, kad per artimiausias minutes bus nulemtas jo likimas – gyvybė arba mirtis. Per pastaruosius trejus metus žmonių, kurie akis į akį susiduria su W. Shakespeare‘o iškeltu garsiuoju klausimu, padaugėjo dvigubai, trečdaliu išaugo ir mirštančiųjų skaičius.

Nors šalyje yra vaistų, kurie padėtų išvengti skaudžios lemties, daugeliui ligonių jie neprieinami.

3 savaitės ligoninėse

Gydytoja pediatrė Marija Školnik šiemet pajuto, kaip netikėtai ir greitai gali pasibaigti gyvenimas:„Kovo pabaigoje pajutau nuovargį, jėgų stoką, apatiją. Pamaniau, kad pavasaris, gal vitaminų stoka, daug dirbu, nedideli vaikai“, – pasakoja 36-erių gydytoja.

Balandį ji pastebėjo, kad, užlipusi į trečiąjį aukštą, užduso. Et, pagalvojo, – priaugo šiek tiek svorio, nesportuoja. Netrukus atkreipė dėmesį, kad ir lipdama į pirmąjį aukštą pridūsta, ir širdis ėmė plakti tankiau. Dabar moteris pasiryžo sumažinti darbo krūvį ir dar atidžiau ėmė planuoti atostogas. Manė, pailsės, ir viskas bus kaip buvę. Tačiau išsvajotų atostogų Bulgarijoje nepavyko sulaukti.

Gegužės 30-ąją jauna moteris pajuto, kad skauda šoną, pakilo neaukšta temperatūra. Išgėrė vaistų, tačiau skausmas nepraėjo, o kitą dieną surietė taip, kad teko kviesti greitąją pagalbą.

Medikai moterį nuvežė į pas chirurgus į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, o šie, apžiūrėję, atlikę tyrimus ir nieko blogo neradę, išleido namo. Kitą rytą Marija išvažiavo į darbą Trakų ligoninėje. Pakeliui skausmas vėl surietė taip, kad ji iki ligoninės vos vos benuvairavo.

Dabar ėmė ligos ieškoti su kolegomis. Po daugelio tyrimų visi nusprendė, kad tikriausiai bus plaučių uždegimas su pleuritu.

„Buvo keista, kad nekosčiu, betgi dirbu ligoninėje, galėjau pasigauti kokių netipiškų bakterijų. Visko būna“, – prisimena pašnekovė.

Parinko antibiotikų. Visą savaitę Marija gydėsi namie, bet šeštadienį jai ėmė skaudėti kitą šoną. Vėl nuvyko į ligoninę, ir vėl su kolegomis nieko blogo nerado. Na, tikriausiai ją kankina psichologinis skausmas, visi nutarė. Tačiau tą pačią naktį prasidėjo didžiuliai skausmai ir tapo sunku kvėpuoti. Vėl nuvyko į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę. Ir vėl gydytojai nieko nerado.

Ryte Mariją vyras dar kartą vežė į tą pačią ligoninę. Dabar tyrimai parodė, kad nors ji gėrė antibiotikų, suprastėjo kraujas, plautyje susikaupė pusė litro skysčių. Marija nusprendė kreiptis į Santariškių specialistus. „Dėl dusulio nė dantų nebegalėjau išsivalyti“, – prisimena moteris, kuri jau buvo pradėjusi manyti, kad ją bus ištikęs vėžys.

Santariškėse medikai jai iš plaučio ištraukė skysčius, vėl skyrė antibiotikų. Po trijų dienų Marijos konsultuoti atėjo gydytoja kardiologė Rasa Čypienė. „Ji uždavė tik porą klausimų – kaip jaučiatės, kuo skundžiatės – ir pasakė: viskas aišku, plaučių tromboembolija“, – pasakoja M. Školnik.

Tikslingi tyrimai patvirtino diagnozę – užsikimšusios ir mažosios, ir didžiosios plaučių kraujagyslės, dalis dešiniojo plaučio jau apmirusi. Taip pat nustatyta, kad jai prasidėjo sepsis – kraujo užkrėtimas. Marija tuoj pat buvo perkelta į reanimacijos skyrių. Jai skirta kraują skystinančių vaistų, antibiotikų.

Dvylika parų moteris praleido reanimacijoje. „Tarpais būdavo taip blogai, kad net pasivertimas ant šono sukeldavo didžiulį dusulį. Be deguonies iš viso negalėjau būti, –prisimena pašnekovė. – Visokios mintys tuomet mane lankė – juk du vaikai. Kaltinau save, kad per ilgai delsiau kreiptis į specialistus, kad pati būdama gydytoja apie šią ligą taip mažai žinojau ir kad kvailai elgiausi savęs netausodama.“

Iš viso Marija ligoninėse praleido tris savaites. Tačiau iki šiol ji nesijaučia gerai. Visą vasarą ji nedirbo, stengėsi ilsėtis. Net paprasta namų ruoša sukeldavo dusulį, mat krešuliai jos plaučiuose neištirpo. Dabar moteris turi nuolatos vartoti pulsą retinančių ir kraują skystinančių vaistų.

Pastarieji nekompensuojami, tad pirmąjį mėnesį jai teko sumokėti 120 eurų, dabar dėl sumažėjusios dozės – pusę tiek.

„Galėčiau, kaip visi, gerti varfariną – jis kompensuojamas, tačiau tam reikia labai dažnai atlikti kraujo tyrimus, o reanimacijoje paaiškėjo, kad mano venos ne tokios jau geros. Tad teko jo atsisakyti“, – teigia M. Školnik.

Gyvenimas arba mirtis

Statistika negailestinga: pusė žmonių, kuriems užsikimšo iš karto abi stambiosios plaučių kraujagyslės, miršta iš karto. Tačiau ir išgyvenusieji negali būti ramūs. „Tai vieni sunkiausių ligonių, kurių gyvybei pavojus nesiliauja grėsęs“, – teigia Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro II Kardiologijos skyriaus vedėja docentė Birutė Petrauskienė.

Plaučių embolija žmogų ištinka dėl to, kad giliosiose kojų ar rankų venose susidaręs krešulys su kraujo srove nunešamas į plaučius ir ten kraujagyslėse įstringa, jas užkimšdamas ir sutrikdydamas kraujo tėkmę.

Gydytoja aiškina, kad tuomet, kai trombas užkemša plaučių arteriją, joje labai padidėja kraujo spaudimas ir dėl to dešinysis prieširdis bei širdies skilvelis turi dirbti daug sunkiau, ima vystytis širdies nepakankamumas, žmogus pradeda tinti, dusti, didėti kepenys, pilvas.

Tokia būklė gali išsivystyti nebūtinai dėl to, kad užsikemša stambiosios plaučių arterijos, bet ir tada, kai nuo kojų venose esančio krešulio atitrūksta maži jo gabaliukai ir užkemša daug mažų plaučių kraujagyslių. Dėl to irgi vystosi širdies nepakankamumas, kol galiausiai žmogus tampa toks pat sunkus ligonis, kaip ir tie, kuriems ūmai užsikimšo pagrindinės plaučių arterijos.

„Ši liga baisi dar ir tuo, kad dažnai iš pradžių žmogus nejaučia jokių jos požymių. Tik atlikdami tyrimus atrandame, kad ligonis jau porą ar trejetą metų kraujo spaudimas plaučiuose yra padidėjęs. Tokius ligonius gydyti labai sunku“, – teigia doc. B. Petrauskienė.

Venų trombozė – trečia pagal dažnį širdies ir kraujagyslių liga pasaulyje po išeminės širdies ligos ir insulto. Kasmet Europos Sąjungoje giliųjų venų trombozė nustatoma beveik milijonui žmonių, o plaučių embolija – apie 400 tūkst. žmonių. 2013 m. Lietuvoje buvo 3,6 tūkst. asmenų, kuriems sveikatos priežiūros įstaigose buvo užregistruotas bent vienas plaučių embolijos atvejis. O doc. B. Petrauskienė sako, kad vien Santariškių klinikose buvo gydyti 369 pacientai, sergantys plaučių arterijos tromboembolija.

Rizikuoja kiekvienas

Didžiausia giliųjų venų trombozės rizika yra nejudriems žmonėms, mat krešuliai giliosiose venose ima formuotis, kai sulėtėja kraujotaka. O ji sulėtėja, kai žmogus ilgą laiką nejuda. Didžiosios Britanijos mokslininkai ištyrė, kad, pasėdėjus ramiai vos 1,5 valandos, kraujo tėkmė ties keliais sulėtėja per pusę. Modernios visuomenės žmonės dažniau dirba sėdėdami nei judėdami. Dar blogiau, kad jie grįžę namo po darbo, užuot ėję pasivaikščioti, mankštinęsi, drimba į sofą priešais televizorių.

Ypač pavojinga ilgai važiuoti automobiliu ar skristi lėktuvu. Visiems ligoniams po sunkių operacijų, šlaunikaulio ar klubo sąnario lūžių, klubo ar kelio sąnario protezavimo, didelių traumų, insultų ar kitų ligų, kai jie turi ilgai gulėti lovoje, irgi skiriama kraują skystinančių vaistų.

„Labai svarbu, koks yra judėjimo ir nejudros santykis per parą. Idealu, jei nejudra neviršija 50 procentų“, – tvirtina Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Kardiologijos ir angiologijos centro Širdies aritmijų ir rentgeno chirurgijos skyriaus profesorius, akademikas Aleksandras Laucevičius. Jis visiems pataria naudotis šiuolaikiniais įrenginiais – laikrodžiais, mobiliosiomis programėlėmis, kurios skaičiuoja, kiek per dieną žmogus nueina žingsnių, arba visą parą matuoja judėjimą. Pats profesorius savo mobiliajame telefone irgi turi tokią programėlę ir tiksliai žino savo judėjimo ir nejudros santykį.

„Nesu labai aktyvus žmogus. Net ir save sekdamas vidutiniškai per parą 670 minučių praleidžiu nejudriai, aktyviai – 260, o labai aktyviai – tik 28. Būtų puiku, jei pavyktų pasiekti, kad judros ir nejudros santykis būtų 1:1. Vis dėlto ši programėlė padeda man daugiau judėti, – anksčiau net 80 procentų laiko praleisdavau nejudrus“, – pasakoja kardiologas.

Judėjimo stoka – ne vienintelis veiksnys, galintis lemti sunkią ligą. Gydytojai pabrėžia, kad
labai svarbu vartoti pakankamai skysčių, ypač kai karšta.

Dėl fiziologinių ir gyvenimo būdo ypatumų moterys venų tromboembolija serga dažniau negu vyrai. Joms ligos riziką didina nėštumas, geriamųjų hormoninių kontraceptikų vartojimas. Trombozės riziką didina antsvoris. Yra ir ligų, kurios gali lemti trombų susidarymą. Pavyzdžiui, susirgus vėžiu suaktyvėja kraujo krešumas.

„Kuo daugiau rizikos veiksnių, tuo didesnė rizika susirgti giliųjų venų tromboze. Pavyzdžiui, moteriai, turinčiai antsvorio, vartojančiai kontraceptikus, geriančiai per mažai skysčių ir mažai judančiai, rizika labai didelė“, – teigia doc. B. Petrauskienė.

O prof. A. Laucevičius priduria, jog nereikia manyti, kad giliųjų venų trombozė – tai vyresnių žmonių liga. Jie dažniau suserga todėl, kad turi daugiau rizikos veiksnių. Trombai gali susidaryti bet kokio amžiaus žmonėms. Gydytojams tenka gydyti nemažai vos 20–30-ties metų jaunuolių, kurie jau yra patyrę plaučių emboliją.

Gydyti būtina

„Anksčiau, kai žmogus susirgdavo giliųjų venų tromboze, būdavo guldomas į lovą, jam gana ilgai drausta judėti, nes buvo bijoma, kad giliosiose kojų ar rankų venose susidarę krešuliai neatitrūktų, su kraujo srove nenukeliautų į plaučius ir neužkimštų plaučių arterijų, – teigia prof. A. Laucevičius. – Tačiau pastaruosius porą trejetą dešimtmečių visame pasaulyje giliųjų venų trombozė intensyviai gydoma vaistais – antikoaguliantais. Šie vaistai slopina kraujo krešumą ir šitaip saugo žmogų nuo komplikacijų.“

Dažnai vartojant šių vaistų, krešuliai mažėja ir ilgainiui išnyksta, o kartu atitolsta ir pavojus mirti. Tačiau jei taip neįvyksta, pasak profesoriaus, labai svarbu, kad vaistai bent aptirpdytų krešulį ,jo paviršius taptų lygus, tada nuo jo nebeatitrūks maži gabaliukai ir nenukeliaus su kraujo srove į plaučius.

„Bet jei venų tromboembolija sergantis ligonis nevartoja vaistų, yra nuolatinė rizika, kad atsiras naujų krešulių, kurie gali vėl užkimšti plaučių kraujagysles. Jo būklė dar pablogės“, – aiškina doc. B. Petrauskienė.

Yra žinoma, kad apie 40–50 proc. ligonių, kurie nebuvo tinkamai gydomi, vos per tris mėnesius po pirmojo venos užsikimšimo patiria ir antrąjį.

Aspirinas netinka

„Dažnai žmonės klaidingai mano, kad, norint išvengti giliųjų venų trombozės, reikia gerti aspiriną, – sako prof. A. Laucevičus. – Šis vaistas nepadės, nes skirtingose organizmo vietose krešuliai susidaro skirtingais būdais. Aspirinas gali padėti išvengti krešulių, kurie užkemša širdies ir smegenų kraujagysles, bet ne plaučių arterijas.“

Ligos pradžioje giliųjų venų tromboze susirgusiems ligoniams skiriama leidžiamųjų vadinamųjų mažos molekulinės masės heparinų, o vėliau – jau daugiau kaip 60 metų – varfarinas. Šis vaistas stabdo vitamino K veikimą, nuo kurio priklauso, ar normaliai krešės kraujas.

Kiek susirgus reikia vartoti antikoaguliantą? „Yra buvę atvejų, kad trombai ištirpo per pusę metų. Tačiau dažniausiai ligoniai vaistus vartoja metus, o kai kurie – ir visą gyvenimą. Kita vertus, jeigu trombas ir ištirpo per pusę metų, reikia atsakyti į klausimą, ar išnyko rizika sudaryti naujam trombui. Manyčiau, kad dėl to ligonis turėtų ilgiau vartoti antikoaguliantų. Antroji embolija visuomet būna sunkesnė nei pirmoji“, – teigia akademikas.

Ne visiems padeda

Varfariną vartojančius ligonius, gydytojai turi kruopščiai prižiūrėti, nes labai sunku nustatyti tinkamą jo dozę, be to, kraujo krešumas labai priklauso ir nuo valgomo maisto, kartu vartojamų kitų vaistų. Jeigu ligonis varfarino gauna per mažai, jis patiria naujas trombozes ir gali mirti, o jei per daug – gali nukraujuoti, patirti insultą ir likti neįgalus ar mirti.

Todėl ligoniai kartą per 3 savaites turi atvykti į polikliniką, kad jiems būtų atlikti kraujo tyrimai ir skirta tinkama vaisto dozė. Miestiečiams šitaip gyventi dar įmanoma, tačiau kaimo žmonės, ypač kurie neturi automobilio, dažniausiai numoja ranka ir nebesigydo.

„Vienas didžiausių pastarojo dešimtmečio farmacijos mokslo laimėjimų – naujos kartos geriamieji antikoaguliantai – tai vaistų, kurie veikia kraujo krešumą daug stabiliau nei varfarinas, klasė, ir pacientų nebereikia taip atidžiai prižiūrėti. Jie brangesni nei varfarinas, tačiau visos Vakarų šalys stengiasi, kad šie inovatyvūs vaistai jų piliečiams būtų prieinami. Mat jie ne tik patogūs, bet ir taupo sveikatos sistemos lėšas – mat ligoniams nebereikia atlikti daugybės tyrimų, gydytojams stebėti, kokius kitus vaistus tas žmogus vartoja, žmonės sutaupo kelionei, jie neturi atsiprašyti iš darbo“, – tvirtina prof. A. Laucevičius.

O kardiologė B. Petrauskienė priduria, kad yra nemažai ligonių, kuriems varfarinas iš viso nepadeda, jiems formuojasi nauji trombai.

Kadangi naujieji geriamieji antikoaguliantai nekompensuojami, jų gali įsigyti tik pakankamas pajamas turintys žmonės. Kiti – rizikuoja gyvybe.

Prof. A. Laucevičius teigia, kad minėtų vaistų reikia ne tik giliųjų venų tromboze sergantiems žmonėms, bet ir tiems, kuriuos vargina prieširdžių virpėjimas. Tokiems pacientams širdyje gali susidaryti stambių trombų, kurie, su kraujo tėkme patekę į smegenis, dažniausiai sukelia ypač sunkų insultą.

„Kraujo krešumą reguliuojantys vaistai, tokie kaip ir vaistai nuo diabeto, psichikos ligų, – ypač svarbūs, nes jie gelbsti gyvybes. Tačiau kitoms ligoms gydyti vaistai kompensuojami 100 procentų, o nuo šių ligų – ne, – stebisi kardiologas. – Manau, kad šie vaistai turėtų būti kompensuojami, bent jau ligoniams, kuriems yra didelė trombų susidarymo rizika.“