„Visą vaikystę buvau labai lieknas, tačiau sulaukęs 13-os metų, turėjau tam tikrų sveikatos problemų. Po jų beveik dešimtmetį svoris palengva vis augo“, - mena pašnekovas.
22-ejų metų Dmitrijus svėrė 122 kilogramus.
„Nors buvau ir stambus, turėjau panelę, tad dideli kompleksai nevargino. Gal tik prie jūros nusimauti marškinėlius buvo kiek nemalonu... Tačiau be to – buvau stambus ir su tuo susitaikęs“, - atvirauja klaipėdietis.
Tada nutiko tai, kas privertė jį susimąstyti.
Jokių paslapčių jis neatskleidžia – kilogramai krito dėl dviejų esminių dalykų.
„Nusprendžiau pradėti intensyviai sportuoti – boksuotis, kovoti be taisyklių. Per pirmą mėnesį numečiau 16 kilogramų. Patiko tempas, pokyčiai, kuriuos mačiau, tad tai tik dar labiau skatino tęsti pradėtą darbą.
Per savaitę būdavo penkios treniruotės. Tačiau svorio numečiau ne tik dėl to. Juk 80 proc. mūsų išvaizdos sudaro mityba“, - įsitikinęs Dmitrijus. Padėką jis reiškia ir pasiduoti neleidusiems treneriams - Dmitrijui Baranovskij, Sergėjui Brod ir Kirilui Psonko.
Anksčiau kemšamus kebabus, burgerius, lavašus ir picas pakeitė sveikesni patiekalai, pasikeitė ir porcijų dydžiai.
„Prieš tai mano meniu atrodė taip – kebabai, makdonaldai, burgeriai, lavašai, picos, angliavandeniniai patiekalai – bulvės, košės, viskas iš eilės.
„Dabar valgau viską, tačiau maistą šiek tiek normuoju ir visada stebiu situaciją. Jei matau, kad priaugau svorio, mažiau valgau tai, ko žinau, kad negalima.
Tortų, saldumynų atsikračiau ir iki šiol jų nemėgstu. Jei žmogus nori, jis gali pasiekti viską. Viskas priklauso nuo jo valios“, - įsitikinęs jis.
Tai įrodo ir skaičiai. Paskutinįkart dalyvaudamas sporto varžybose jis svėrė 71 kilogramą. Šiandien jo svoris svyruoja – nuo 70 iki 80-ies.
Vadinasi, paties kurta mitybos strategija ir sportas pasiteisino. O tai atsispindėjo ne tik veidrodyje.
Kai save myli, nebelipi ir ant svarstyklių tiek dažnai, kiek anksčiau.
„Anksčiau kas valandą svėriaus. Skaičiai buvo labai svarbūs. Kai pradėjo kristi svoris, tai mačiau pagal savo rūbus, kuriuos vis teko keisti į mažesnius. Tai įtraukia. Kad nebūtų nuobodu, be treniruočių ėmiau ir bėgioti. Stengdavausi reguliariai nubėgti po keturis kilometrus. Iš pradžių, žinoma, tai atrodė neįmanoma. Prabėgi kilometrą ir jau atrodo, kad plaučiai plyš. Bet taip savaitę bėgi ratą, kitą savaitę jau gali du ir pamažu vis didini tempą“, - patarė pašnekovas.