Kokios paslėptos ligos gali pasireikšti nuovargiu
Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad lėtinis nuovargis gali būti kitų ligų simptomas.
Šis sindromas gali pasireikšti, kai po įprastų darbų, kurie anksčiau būdavo įveikiami, pavyzdžiui, ravėjimas, namų tvarkymas, vonios šveitimas, atsiranda nuovargis, kuris verčia iš kojų. Sumažėja darbo produktyvumas – per tą patį laiko padaroma daug mažiau darbo. Nei iš šio, nei iš to atsiranda įvairūs raumenų ar sąnarių skausmai, pavyzdžiui, susuka radikulitas, bet jokios išvaržos nėra, dažnai peršti gerklę. Nors miegama pakankamai, jis neatgaivina, silpnėja atmintis, žmogus labai išsiblaškęs. Pasak neurologo, tai simptomai, kai pirmiausiai reikia ieškoti paslėptos ligos. Jeigu viską ištyrus jos nerandama, galima įtarti, kad žmogus tiesiog patiria stresą, nelabai laikosi režimo, t. y. per mažai miega, ir pan.
Medikas sutiko, kad šiais laikais stipresnius ar silpnesnius lėtinio nuovargio požymius patiria dauguma žmonių, kadangi mūsų gyvenimo būdas – pernelyg įtemptas. Kartais lėtinis nuovargis gali būti depresijos arba nerimo sutrikimo simptomas. Tokiu atveju jis dažnai lydimas beviltiškumo jausmo, pasyvumo, nieko nenorėjimo.
Medikas piešia grėsmingą perspektyvą
„Žmonės gali metų metus kentėti lėtinį nuovargį ir nesikreipti pagalbos. Pavyzdžiui, moteris augina vaikus, vėliau derina jų priežiūrą su darbu ir nuolat kovoja su nuovargiu tikėdamasi, kad pailsės, kai jie užaugs, tačiau per tą laiką visiškai išsenka. Beje, kalbant apie lėtinį nuovargį ši sąvoka dažnai vartojama ne medicinine, o buitine prasme. Šiuo atveju žmogui užtenka gerai pailsėti ir nuovargis išnyksta. Vis dėlto žmogus neturėtų numoti ranka, kad jis nuolat pavargęs, kadangi labai didelė rizika, kad šis nuovargis po metų kitų taps lėtiniu, t. y. diagnoze. Jei žmogus mato, kad poilsis jam nepadeda, kad jis vis tiek jaučiasi pavargęs, kad bet koks menkas darbelis jį išvargina, jau reikia galvoti apie lėtinio nuovargio sindromą.
Kokie šios situacijos sprendimo būdai? Būtina optimizuoti darbo ir poilsio režimą, t. y. daugiau dėmesio skirti poilsiui, pirmiausiai tiems dalykams, kurie sukelia teigiamas emocijas, atpalaiduoja, išblaško. Tai gali būti sportas, koncertai, būreliai, joga, meditacija, piešimo kursai, bet kas. Tai turėtų būti visiškai su darbu nesusijusi veikla. Kitą kartą netgi visiškai normalu prakiurksioti ant sofos prie televizoriaus su bokalėliu rankose. Tai savigynos būdas, kuris padeda išsaugoti sveikatą. Svarbiausia, nesivaikyti madų ir universalaus recepto. Vieną daug geriau nei bet kokia meditacija atpalaiduoja staliaus darbai, kitam reikia tenisą pažaisti, o trečiam sporto klubas tik dar labiau didina nuovargį. Kuo žmogus protingesnis, tuo greičiau suranda teisingą kelią. Tačiau proto už pinigus nenusipirksi“, - svarstė J. Fišas.
Medikas priminė, kad centas, skirtas profilaktikai, sutaupo 100 litų, todėl naudingiau taip susitvarkyti režimą, kad neišsivystytų lėtinis nuovargis.
„Šiandien darboholiku tapti finansiškai labai apsimoka. Tokie pavaldiniai, kurie visur laksto, pasilieka dirbti viršvalandžius, darbdavių labai mėgstami, tačiau galiausiai perdega. Todėl reikėtų paspausti stabdį, nes perspektyva nėra maloni. Dėl lėtinio nuovargio gali išsivystyti miego, lytinio gyvenimo sutrikimai, pablogėti atmintis, dėmesys, atsiranda išvaizdos pokyčių, nualinama nervų sistema, prasideda įvairūs fiziniai sutrikimai, krinta imunitetas, greičiau kabinasi įvairios ligos – tiek virusinės infekcijos, tiek rimtesnės ligos. Žmogus tampa daug labiau pažeidžiamas. Pagaliau tokiems žmonėms dėl visų organizmo funkcijų nusilpimo gresia pagreitintas senėjimas“, - tikino neurologas.
Kokius tris klausimus sau būtina užduoti
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė taip pat pabrėžė, kad lėtino nuovargio tema labai aktuali – kuo toliau, tuo labiau.
Ji atkreipė dėmesį, kad yra toks terminas, kaip sudegimo sindromas. Jis labai panašus į depresiją, bet pasireiškia dažniausiai tiems, kurie labai daug dirba su žmonėmis, patiria nuolatinį stresą. Ateina laikas, kai klientai juos pradeda erzinti, nes tiesiog jaučiasi nuo jų pavargę. Klasikinės profesijos, kurias paliečia šis sindromas, – gydytojai, mokytojai, psichologai, gaisrininkai, kita vertus, šiandien daugybė žmonių dirba labai įtemptą, streso kupiną darbą bei rizikuoja perdegti.
„Jei praėjus savaitei vėl svajojama apie atostogas, akivaizdu, kad kažką reikia keisti. Beje, šiuo metu daugėja žmonių, kuriuos rytais tiesiog pykina. Labai dažnas simptomas. Akivaizdu, kad kažkas ne taip. Streso būsenoje mes mobilizuojamės. Turbūt visi esame pastebėję, kad prireikus mes susikaupiame, galime dirbti gana ilgai, jeigu reikia – ir naktį. Tačiau stresui atslūgus pasireiškia pasekmės. Žmogus patiria begalinį nuovargį. Todėl ir rekomenduojama turėti režimą, apsibrėžti savo darbo ir poilsio ribas, pageidautina panašiu laiku gultis, panašiu laiku keltis, valgyti, išmiegoti tam tikrą valandų skaičių, kuris įvairiems žmonėms gali skirtis, pajudėti, atsipalaiduoti, užsiimti kokia nors veikla – sportu, dainavimu, o kartais, labai retai, tai netgi gali būti šiek tiek alkoholio.
Labai svarbu savo gyvenimą taip planuoti, kad turėtume, ko laukti, - malonių dalykų. Tai gali būti kelionė, susitikimas su draugais, nuėjimas į kiną, masažas, dar kas nors. Svarbiausia, kad tai būtų malonu. Taip pat labai svarbu turėti atostogas. Vyrauja nuostata, kad bent porą savaičių atostogos turėtų trukti, nes pirmą savaitę žmogus dar nebūna visiškai atsijungęs nuo darbų. Tačiau jei pasiekiamas toks taškas, kad jau šeštadienio vakare negera nuo minties, jog pirmadienį vėl į darbą, tai ženklas, kad kažko per daug. Jei nuovargis gilesnis, susijęs su depresija, neužteks paprasto poilsio, gali prireikti arba ilgų atostogų, arba net medikamentinio gydymo. Kartais tokiais atvejais žmonės ima nedarbingumo biuletenį, tiesa, šiais laikais mažiau. Iš tiesų, žmogus įspęstas į kampą, nes sąlygų žmogus neturi, kadangi reikia išsilaikyti finansiškai. Vis dėlto būtina ieškoti išeities, nes ant svarstyklių – sveikata“, - įsitikinusi pašnekovė.
Kaip pasireiškia perdegimo sindromas
D. Balčiūnienė susidūrusi su ne vienu atveju, kai tokioje situacijoje atsidūrę žmonės bando keisti darbą. Pasak jos, toks sprendimas labai dažnai pasiteisina, ypač jei idėja brandinama ilgai.
„Žmonės dažnai sako, kad džiaugiasi sprendimu. Kai kurie tiesiog turi drąsos pakalbėti su savo viršininku, kuris pakeičia apmokėjimo sąlygas, bet leidžia dirbti mažiau. Buvo atvejis, kai žmogus užėmė gerą vadovaujamą poziciją, bet darbas buvo labai neapibrėžtas, kupinas didžiulio streso, atsakomybės. Po metų svarstymų jis pakeitė darbą į labiau mechaninį, tačiau apibrėžtą, aiškų, ir džiaugiasi iki šiol. Viskas priklauso nuo asmenybės. Kartais žmogui, norinčiam pasirinkti paprastą darbą, sudėtinga atlaikyti aplinkinių spaudimą, nes lūkesčiai buvo kiti. Apskritai šiais laikais vyrauja karjeros kultas ir darboholizmas. Nežinau, ar mano darbas toks, bet aš pastebiu, kad žmones vis labiau stengiamasi išsunkti kaip citrinas. Tačiau atsiranda priešingas efektas – jie nelaimingi, nepatenkinti, nenašūs“, - teigė psichologė.
Taip nutinka todėl, kad anksčiau ar vėliau žmogus perdega. Tai, pasak pašnekovės, gali pasireikšti, pavyzdžiui, motyvacijos sumažėjimu: žmogus eina į darbą, bet viską daro nenoromis, tik tiek, kiek priklauso, nesiima jokios iniciatyvos. Ir sunku atskirti – tai nuovargis ar apatija.
„Dažnai žmogus pasigenda aiškumo. Kai yra aišku, kad tam tikras dienas, tarkime, reikės dirbti iki vidurnakčio, žmogus nusiteikia. Tačiau jei sakoma, kad darbas trunka 8 valandas, o vėliau vis tenka dirbti viršvalandžius, atsisakymas gresia sankcijomis arba žmogus tampa nemėgstamas, tenka kalbėti apie sisteminius trūkumus. Šiuo atveju galima tik stengtis kuo geriau kontroliuoti savo gyvenimą ir darbo bei poilsio režimą. Yra toks senas tyrimas su beždžionėmis. Vienai grupei visą laiką duodavo daug maisto, kitai – visą laiką mažai, o trečiai – tai daug, tai mažai, visiškai neprognozuojamai. Ištyrus beždžionių psichikos sveikatą paaiškėjo, kad trečios grupės gyvūnai buvo emociškai nestabilūs, depresiški, turėjo labai daug agresijos.
Taigi išvada paprasta – mums, žmonėms, reikia stabilumo. Tačiau žmogus turėtų apmąstyti savo ateities gaires, pasirinkimo viziją, ką jis darytų, jei, tarkime, prarastų darbą. Nelaimingiausi tie, kurie jaučiasi negalintys kažko pakeisti. Todėl iš esmės yra trys kertiniai klausimai, į kuriuos būtina atsakyti: kaip aš jaučiuosi, ko aš noriu ir ką galiu. Pavyzdžiui, galima susigalvoti išvykti į kokią nors egzotinę kelionę ir jai taupyti. Kai yra tikslas, smagu jo siekti, o apdovanojimas atperka vargus. Taip daug geriau nei siaubti prekybos centrus, o po to graužtis, kad pinigai išleisti nereikalingiems daiktams. Reikia pagalvoti, ar man iš tiesų reikia 10 porų batų. Gal užteks penkių? Ir tuomet nereikia tiek pinigų. Dažnai šiais laikais žmonės arba neturi laiko, bet turi pinigų, arba turi laiko, bet neturi pinigų. Kaip rasti viduriuką? Labai dirbantys žmonės galiausiai ateina į tą tašką, kai suvokia: visų pinigų neuždirbsi“, - įsitikinusi D. Balčiūnienė.