Anglija.lt domėjosi, kas nutinka praradus sveikatą Jungtinėje Karalystėje.
Virginija K. (vardas pakeistas, tikrasis vardas ir pavardė Anglija.lt redakcijai žinomi – red. past.) skaičiuoja kiekvieną pensą, nes vienintelės pajamos, kurias gauna – 33 svarai per savaitę už sveikatos sutrikdymą darbe bei 73 svarai bedarbystės pašalpa.
Nedarbingumo dėl sveikatos pašalpa buvo nutraukta rugsėjo pabaigoje, specialistų komisijai nustačius, kad ji gali dirbti.
„Aš dėl to nesisieloju, nusibodo sėdėti vienai namuose, noriu dirbti ir tikėjausi, kad Job centras padės surasti darbą pagal mano galimybes. Bet, pagal juos, jei ieškai darbo, vadinasi, esi sveikas ir turi pajėgti dirbti, kaip visi.“
Nutraukus nedarbingumo dėl sveikatos pašalpą Virginija K. automatiškai neteko ir būsto pašalpos. O tai reiškia, kad daugiau kaip 200 svarų per savaitę už savivaldybės skirtą socialinį būstą turi mokėti pati.
Perdėtas sąžiningumas kainavo būsto pašalpą
Visą laiką dirbusi ir niekada anksčiau pašalpų neieškojusi moteris prisipažįsta, kad jai sunku suprasti sudėtingą Anglijos pašalpų sistemą.
Būsto nuomos pašalpa Virginijai buvo nutraukta tą pačią dieną, kai ji buvo pripažinta tinkama dirbti, tačiau kol paštu atėjo pranešimas apie komisijos sprendimą ir kol Job centras, į kurį ji kreipėsi, užregistravo ją kaip bedarbę, praėjo beveik mėnuo.
Gavusi oficialų patvirtinimą, kad ji registruota kaip darbo ieškotoja, Virginija užpildė prašymą, jog jai būtų atnaujinta būsto pašalpa. Turėdama tik anglų kalbos pagrindus, moteris susipainiojo ir į klausimą, kada jūs paskutinį kartą atvykote į JK, sąžiningai įrašė tą dieną, kada ji grįžo į Londoną po paskutinio vizito Lietuvoje.
„Kol laukiau atsakymo iš Job centro, vaikai man nupirko bilietą į Lietuvą, kad aplankyčiau savo senutę mamą. Buvau kelioms dienoms nuvažiavusi, tai dėl savo per didelio sąžiningumo tą datą ir įrašiau anketoje,“ – Anglija.lt portalui pasakoja moteris.
Tai buvo klaida, kuri kainavo būsto nuomos pašalpą – po poros savaičių moteris gavo iš savivaldybės atsakymą, kad ji neatitinka reikalavimų būsto pašalpai gauti, nes į JK ką tik atvykusiems asmenims ši pašalpa neskiriama.
„Aš apskundžiau sprendimą ir išsiunčiau jiems daugybę dokumentų, įrodančių, kad JK gyvenu nuo 2001 metų ir visą laiką dirbau. Be to, savivaldybė turi mano duomenis, nes jie man mokėjo būsto pašalpą, kol turėjau neįgalumą. Anketoje nurodžiau ir savo socialinio draudimo numerį, kurio juk negalėjau gauti per dvi savaites, jei būčiau ką tik atvykusi, bet jiems nesvarbu – pamatė vieną langelį ne taip užpildytą ir jau viskas, jau nebeatitinki kriterijų“, – nesuvaldo ašarų moteris.
Sužinojusi, kad skundo nagrinėjimas gali užtrukti net tris mėnesius, Virginija puolė į visišką neviltį – ji neturi iš ko mokėti už butą ir bijo, kad per tą laiką gali būti išmesta į gatvę.
Juodai dienai nesutaupė
2001 m. į Londoną atvykusi moteris tarpininkui už įdarbinimą sumokėjo 100 svarų. Kaip ir daugelis tuo metu į Angliją atvykusių lietuvių, ji turėjo studentės vizą. Po metų lietuviška firma Virginijai parūpino verslo vizą, nors jokiu verslu ji neužsiėmė, o dirbo skalbykloje.
„Buvau sveika, džiaugiausi, kad turiu darbą ir dirbau po 12–14 valandų per dieną. Po darbo vos namo pareidavau, net kalbėti neturėdavau jėgų. Kartą vaikai klausia: mama, ko tu tokia pikta? Aš nebuvau pikta, aš tik nepajėgdavau žodžio pratarti,“ – įsikūrimo Londone sunkumus prisimena moteris.
Kartą nuo pervargimo ji apalpo, bet neturėjo kada ilsėtis, reikėjo rūpintis vaikais, visas uždarbis išeidavo nuomai, mokesčiams ir maistui.
„Dabar daug emigrantų mėgsta pasigirti, kaip jie įsikūrė, puikiai gyvena. Tačiau daugiau tokių kaip aš, kurie per darbus sveikatą prarado, o juodai dienai atėjus – jokių santaupų. Bet tokių niekas nemato“, – Anglija.lt portalui sakė Virginija.
Sveikatą prarado darbe
Nors darbas skalbykloje buvo sunkus – reikėjo tampyti šlapius skalbinius, juos išdžiovinti, išlyginti, supakuoti – Virginija K. nesiskundė ir kaip gera darbininkė buvo paskirta brigados prievaizde (supervisor).
„Darbas atsakingas. Turėjau patikrinti, ar viskas gerai padaryta, prižiūrėti lyginimo mašinas, pasirūpinti, kad jos būtų nuolat pakrautos, tai tekdavo ir pačiai po 200 kg sveriančius vežimėlius su šlapiais skalbiniais tampyti“, – prisimena lietuvė.
Vieną dieną pakeliui į darbą kairiąją koją nudiegė didelis skausmas. Šiaip taip nusigavusi į darbovietę Virginija pasiprašė išleidžiama pas gydytoją. Diagnozė – pasislinko iš vietos stuburo tarpslanksteliniai diskai ir užspaudė nervą. Porą savaičių ji praleido namuose, o skausmui sumažėjus vėl išėjo į darbą su gydytojo išduota rekomendacija parūpinti jai lengvesnį darbą.
„Iš pradžių mane nusiuntė į pakavimo skyrių, bet ten reikia visą dieną sėdėti, o aš negaliu. Paskui paskyrė dirbti prie džiovintuvų, kur visą laiką darbas pasilenkus arba stovimas. Su skaudama nugara beveik neįmanoma ištverti“, – prisimena moteris.
Tačiau Virginija kentėjo ir niekam nesiskundė. Vieną dieną kažkieno į vežimėlį neapdairiai atremta sunki plokštė šiam pajudėjus nuslydo ir trenkė greta dirbusiai Virginijai į nugarą, tiesiai į jau pažeistus slankstelius. Moteris atsidūrė ligoninėje, jai buvo paskirta nedarbingumo pašalpa, o savivaldybė skyrė socialinį būstą.
Tai truko pusantrų metų, kol sveikatos komisija nusprendė, kad Virginija pajėgi dirbti.
Darbe išmoko ne angliškai, bet lenkiškai
Dar gaudama nedarbingumo pašalpą, Virginija kreipėsi į savo darbovietę prašydama surasti jai lengvesnį, gydytojo rekomendacijas atitinkantį darbą. Administracija pranešė, kad tokio darbo neturi ir kad jiems reikia stiprių ir pajėgių žmonių.
„Aš ten dirbau ir žinau, kad yra darbo ir pagal mano galimybes. Kai anksčiau viena darbuotoja pasiskundė, kad skauda nugarą, jai surado lengvesnį darbą. Bet ji lenkė, o ten 95 proc. darbuotojų lenkai, administratorė lenkė, ir jie vieni kitus palaiko. O aš, kai apsirgau, tai tik patyčių sulaukdavau“.
Virginija teigia, kad skalbykloje ji buvo diskriminuojama dėl tautybės ir buvo priversta kalbėti lenkiškai.
„Kai dirbau suprevaizore, reikėdavo apmokyti naujus darbuotojus. Pradedu aiškinti angliškai, o man sako – aš nesuprantu, lenkiškai aiškink. Aš lenkiškai susikalbu, bet man apmaudu, kad anglų darbovietėje reikia lenkiškai kalbėti. Dar ten kelios slovakės ir vengrės dirbo, tos irgi lenkiškai išmoko. Kodėl nėra įstatymo reikalaujančio, kad darbe visi kalbėtų valstybine kalba? Aš lankiau kursus ir pramokau angliškai, bet kai tos kalbos nereikėjo, tai ji taip ir liko baziniame lygyje. O dabar, kai nuėjau į Job Centrą darbo ieškoti, stebisi – kaip tiek metų gyveni, o angliškai neišmokai. O kaip išmokti, jei darbe man ne anglų, o lenkų kalbos reikėjo?“ – piktinasi Virginija.
Ilgai dirbti vienoje darbovietėje – blogai
Darbo ieškanti moteris prisipažįsta niekada nepagalvojusi, kad ilgalaikis darbas toje pačioje darbovietėje yra ne privalumas, o trūkumas.
„Kai nuėjau į Job Centre, manęs klausia, kokie mano darbo įgūdžiai, kokia darbo patirtis. Kai pasakau, kad visą laiką dirbau skalbykloje, tai sako, kad aš neturiu jokių skills (įgūdžių), kad mano anglų kalba bloga, kad nesugebu dirbti kompiuteriu. Job Centre internetiniame puslapyje labai gražiai rašoma, kad jie padeda susirasti darbą, konsultuoja, siunčia į kursus. Bet man nieko nepasiūlė, liepia pačiai ieškoti darbo ir aiškina, kad neturiu pakankamai įgūdžių“, – stebisi Virginija.
Moteris sako girdėjusi, kad anksčiau užsiregistruoti Job Centre labai lengva, tačiau dabar reikalaujama dokumentų, įrodančių, kad čia gyveni, kad čia dirbai, kad turi socialinio draudimo numerį. Be to, privalu kartą per savaitę apsilankyti pas įdarbinimo konsultantą, vykdyti visus jo nurodymus, susidaryti darbo paieškų planą, pildyti darbo paieškos žurnalą bei pateikti įrodymų, kad intensyviai ieškai darbo.
Pagal naują tvarką, kuri įsigaliojo nuo 2014 m. sausio 1 d., emigrantams iš ES šalių per pusmetį nesuradus darbo nutraukiamos bedarbystės bei būsto nuomos pašalpos. Tiesa, jei JK esi dirbęs ilgiau nei vienerius metus, teisė gauti bedarbio pašalpą gali būti pratęsta ilgesniam nei pusės metų laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, ar perspektyvos gauti darbą JK yra realios.
„Man 56 m., jau neturiu galimybių viską pradėti iš pradžių. Bet iki pensijos dar toli ir nežinau, kur reikės dėtis“, – sako Virginija.
Anglija.lt ketina ir toliau domėtis, kaip mūsų tautietei sekasi darbo paieškos ir kokią pagalbą jai suteikė Job centras.