„Nuodų koncentracijos senovės romėnams tikrai būdavo problematiškos. Jų geriamasis vanduo be jokių abejonių turėjo būti kenksmingas sveikatai“, - rašo chemikas Kaare Lundas Rasmussenas iš Pietų Danijos universiteto. Archeologinės chemijos srityje besispecializuojantis mokslininkas tyrinėjo vieną vandentiekio vamzdžio iš Pompėjos fragmentą ir tyrimo rezultatai nustebino tiek jį, tiek jo kolegas. Vamzdyje buvo rasta daug toksiško cheminio elemento stibio, rašo svetainė sdu.dk.
Tyrimo rezultatai skelbiami žurnale „Toxicology Letters“.
Romėnai patys save nuodijo
Archeologai jau daug metų laikėsi nuomonės, kad romėnų vandentiekis buvo problematiškas, kalbant apie visuomenės sveikatą. Juk vamzdžiai buvo pagaminti iš švino – sunkiojo metalo, kuris kaupiasi organizme ir galiausiai pažeidžia nervų sistemą bei vidaus organus. Švinas taip pat labai kenkia vaikams. Taigi mokslininkai seniai laikėsi tezės, kad romėnai nuodijosi savo pačių geriamuoju vandeniu.
Tačiau ši tezė turi išlygų. Švininiai vamzdžiai gana greitai apkalkėdavo ir tai neleisdavo švinui patekti į geriamąjį vandenį. Kitaip tariant, būdavo tik trumpi periodai, kai geriamasis vanduo būdavo apnuodytas švinu: pavyzdžiui, kai vamzdžiai tik būdavo pakloti arba kai jie būdavo remontuojami, turint galvoje, žinoma, kad vendenyje būdavo kalkių, kurių paprastai jame būdavo, sakė Kaare Lundas Rasmussenas.
Tačiau jis taip pat mano, kad romėnų geriamasis vanduo būdavo apnuodytas cheminiu elementu stibiu, kuris buvo rastas susimaišęs su švinu.
Pažangi įranga
Kitaip negu švinas, stibis apnuodija itin greitai. Kitaip tariant, išgėrus apnuodyto vandens, organizmas sureaguoja iš karto. Šis elementas itin dirgina žarnyną ir sukelia smarkų vėmimą bei viduriavimą, o tai skatina dehidrataciją. Sunkesniais atvejais stibis pažeidžia kepenis ir inkstus, o pats blogiausias scenarijus, kai nuo jo sustoja širdis.
Šie nauji rezultatai dėl didelių stibio koncentracijų buvo gauti ištyrus vandentiekio fragmentą, rastą Pompėjoje.
„Tiksliau tariant, tai buvo mažas metalinis 40 mg fragmentas, kurį gavau iš savo kolegos prancūzo, profesoriaus Philippe`o Charlier iš Maxo Fourestier ligoninės. Jis manęs paklausė, ar aš nenorėčiau jo išanalizuoti. Reikalas tas, kad Pietų Danijos universitete mes turime itin pažangią įrangą, kuri leidžia mėginyje aptikti cheminius elementus, ir, dar svarbiau, parodyti, kur jų koncentracija yra didžiausia“, - sakė K. L. Rasmussenas.
Ugnikalnis dar labiau blogino padėtį
Mokslininkas pabrėžia, kad jis ištyrė tik šį mažą Pompėjos vandentiekio fragmentą. Reikėtų atlikti dar kelias analizes, kad išryškėtų tikslesnis geriamojo vandens poveikio romėnų visuomenei mastas.
Tačiau nėra abejonių, kad geriamajam vandeniui Pompėjoje buvo būdingos nerimą keliančios stibio koncentracijos ir kad jos būdavo didesnės negu kitose Romos imperijos dalyse, nes Pompėja buvo įsikūrusi Vezuvijaus ugnikalnio papėdėje. Stibis natūraliai aptinkamas ir gruntiniame vandenyje netoli ugnikalnių.
Kaip vyko tyrimas
Vandentiekio vamzdžio gabaliukas buvo tiriamas indukcinės plazmos masių spektrometru „Bruker 820“.
Mėginys pirmiausia buvo ištirpintas azoto rūgštyje. 2 ml ištirpinto mėginio kaip aerozolis buvo sušvirkšti į argono dujų srovę, kuri plazmos buvo įkaitinta iki 6000 laipsnių pagal Celcijų.
Visi mėginio elementai buvo jonizuoti ir kaip jonų spindulys perkelti į masių spektrometrą. Palyginę kiekius su žinomais standartais, mokslininkai sužinojo kiekvieno elemento koncentracijas.