Priklausomybė nuo maisto: abstinencijos kančias sukelia ne tik kava ir saldumynai

Dažnai mes nesuprantame, kodėl niekaip negalime atsispirti vienam ar kitam maisto produktui, jį valgydami prarandame kontrolę ir persivalgome. Tai valios stoka ar priklausomybė?

Moteris apstulbo, kokias kančias patyrė atsisakiusi kavos

Moteris, kuri kasdien išgeria vos po vieną puodelį kavos, dalyvaudama aštuonių dienų mitybos keitimo programoje, kurios metu dalyviams teko atsisakyti daugelio jiems įprastų produktų, patyrė šoką, supratusi, kad negali gyventi be to vieno kavos puodelio per dieną. „Mano savijauta buvo tokia baisi, kad visą dieną pragulėjau – negalėjau nei valgyti, nei dar ką nors daryti, pykino, skaudėjo galvą, visiškai nebuvo jėgų“, - atviravo moteris.

Šios programos vadovas, Ann Wigmore fondo direktorius Paulius Jaruševičius teigė panašų reiškinį stebintis dažnai. „Problema ta, kad kai kurie produktai sukelia priklausomybę. Kava – vienas iš labiausiai priklausomybę sukeliančių produktų. Tai visi žino, bet vis tiek įsivaizduoja, kad tai nekaltas dalykas. Kai mes tampame priklausomi nuo kokio nors produkto ir nebegalime savęs valdyti, jo netekę prasidedame jausti tokį kaulų laužymą tarsi būtume narkomanai: skauda galvą, skauda visą kūną, nėra nuotaikos, norisi pradingti skradžiai po žeme. Žmogui tenka badauti, kad įveiktų krizę, kuri prasideda, kai organizmas negauna jam įprasto maisto, prie kurio buvo pripratęs. Paprastai ji ištinka antrą arba trečią programos dieną, rečiau – ketvirtą, o penktą dieną jau visi dalyviai adaptuojasi. Įdomiausia, kad iš esmės tai nėra fiziologinė priklausomybė, o labiau psichologinė, susijusi su sąmonės būsena“, - svarstė pašnekovas.

Kita moteris prisipažino, kad jai daug sunkiau nei kavos buvo atsisakyti saldumynų ir miltinių produktų. „Nusprendusi, kad iš mano mitybos raciono šie produktai turi dingti, pradėjau valgyti džiovintus vaisius, ypač datules, kurių sudėtyje yra ypatingai daug cukraus. Kiekvieną kartą eidama į parduotuvę prisiekiu sau nepirkti datulių, bet kaskart grįžtu su jų maišiuku. Ir tai geriausia, ką sugebu padaryti. Anksčiau pirkdavau dideles pakuotes, tikėdamasi, kad šitaip sutaupysiu ir datulių užteks ilgam, bet kai pradėdavau jas valgyti, negalėdavau sustoti ir šios pakuotės labai greitai ištirpdavo. Jaučiuosi kaip kokia narkomanė. Kartais, grįžusi iš darbo net drebu, kaip noriu datulių, ir tiek valgau, kad vėliau jaučiuosi jų persivalgiusi, tačiau kitą dieną viskas kartojasi“, - atviravo ji.

Kiek cukraus prifarširuota sveikuose produktuose

Pasak sveikos mitybos specialistės, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovės Vaidos Kurpienės, nusprendus keisti mitybos įpročius, didžiausia klaida yra išmesti saldumynus ir miltinius produktus prieš tai nepakeitus gyvenimo režimo (pirmiausiai nesureguliavus miego valandų) ir neįvedus į mitybos racioną sudėtingų angliavandenių, kurių suteikia grūdinės kultūros. Jos teigimu, nieko nekeičiant be saldumynų valios pastangomis pavyktų išgyventi vos keletą savaičių. Jos praktikoje buvo atvejis, kai ilgiausiai žmogus be saldumynų išbuvo du mėnesius.

V. Kurpienė pasakojo, kad saldumynai mūsų mityboje užima tokią svarbią vietą todėl, kad mes juos glaudžiai siejame su emocijomis ir dėmesio stoka. Juk nuo vaikystės verkiantį vaiką suaugusieji ramina jam įgrūsdami saldainį. Taip malonios emocijos pradedamos sieti su saldumynais. Pasak jos, tyrimai rodo, kad 20 proc. lietuvių mitybos raciono sudaro cukrus. Kuo daugiau žmogus suvartoja cukraus, tuo saldesnių produktų jam reikia, nes receptoriai prie esamo skonio nuolat adaptuojasi. Pakeitus mitybą šis poreikis išnyksta tik po kelių mėnesių.

Užsienio mitybos specialistai taip pat vis dažniau kalba apie tai, kad daugelis šiuolaikinių žmonių tampa priklausomi nuo cukraus. Moksliniai tyrimai įrodė, kad žmogui pasisotinus riebalų ląstelės išskiria hormoną leptiną, kuris numalšina apetitą. Vartojant per daug cukraus yra trikdoma leptino veikla ir išsivysto organizmo atsparumas šiam hormonui. Smegenų ląstelės nebesupranta joms siunčiamo signalo apie sotumą ir siekia papildyti energijos atsargas. Žmogus trokšta riebaus ir saldaus maisto, nes tai greičiausias būdas gauti energijos. Siekdamos sunaudoti minimalų energijos kiekį, smegenys slopina norą judėti. Jau žinoma, kad cukraus perdozavimas sukelia tokius sveikatos sutrikimus, kaip nutukimas, metaboliniai susirgimai, širdies ir kraujagyslių ligos, II tipo diabetas.

ES reglamentu rekomenduojama maksimali cukraus paros norma suaugusiam žmogui yra 90 g. Tai maždaug 22 arbatiniai šaukšteliai. Atrodytų, per dieną tiek kartų panardinti šaukštelį į cukrinę praktiškai neįmanoma, tačiau atidžiau paskaičius etiketes tampa akivaizdu, kad nėra net dešros be cukraus. Kečupas, duona, sausi pusryčiai, rūkyta lašiša, silkė taip pat yra su cukrumi. Net sveiki produktai, tokie kaip sultys, sūrelis ar dietinis jogurtas, yra prifarširuoti cukraus. Taip yra todėl, kad maisto pramonė žaibiškai prisitaiko prie pirkėjų poreikių, o absoliuti dauguma vartotojų renkasi saldesnius produktus, nes net neįtaria, kokie cukraus kiekiai juose yra.

Dietologės Daivos Pipiraitės manymu, iš tiesų yra biologinių ir fiziologinių panašumų tarp priklausomybės vaistams, cheminėms medžiagoms ir maistui, tačiau ji įaitikinusi, kad šuo atžvilgiu pavojingiausias iki cukrų mūsų organizme skylantis angliavandeniais turtingas maistas, kuris didina dopamino kiekį smegenyse. „Tačiau tai tyrinėjantys mokslininkai paprasto atsakymo nepateikia. Potraukis cukrui yra įprotis, turintis priklausomybės požymių, tačiau šis potraukis yra kitoks negu priklausomybė cheminėms medžiagoms. Kitaip tariant, noro valgyti saldžiai ir nesugebėjimo kontroliuoti svorio negalima paaiškinti priklausomybe cukrui. Kaip angliavandeniais turtingas maistas veikia nuotaiką, darbingumą – kita tema. Angliavandeniais turtingas maistas padidina amino rūgšties triptofano kiekį smegenyse, todėl padidėja ir serotonino – raminančiai veikiančio hormono – kiekis“, - sakė pašnekovė.

Beje, mokslininkai prabilo ir apie priklausomybę druskai, kuri taip pat aktyvuoja tam tikras smegenų sritis. Tyrėjai atliko bandymą su pelėmis. Daliai graužikų davė maisto su mažiau druskos. Kitą grupelę tris dienas šėrė be druskos, o paskui davė lakti neribotą kiekį sūdyto vandens. Paskui palygino smegenų aktyvumą. Kai graužikams norėdavosi druskos, smegenų ląstelės gamino baltymus, paprastai susijusius su priklausomybe nuo heroino, kokaino ir nikotino.

Kaip veikia smegenyse esanti apdovanojimo sistema

Gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė teigė, kad pats maistas priklausomybės nesukelia, nes negali būti priklausomas nuo to, kas gyvybiškai būtina.

„Netgi pripratimo prie kofeino mokslininkai nevadina priklausomybe. Kita vertus, nutraukus jo vartojimą iš tiesų gali pasireikšti tam tikri nutraukimo simptomai, net jei vartoja jo palyginus ne daug – nuo 100 mg. Tai ir yra puodelis kavos. Atrodytų, visiškai saugus kiekis, bet jį nutraukus po 12-24 val. gali pasireikšti kofeino nutraukimo požymiai, kurie tęsiasi iki kelių dienų. Gali skaudėti galvą, netgi raumenis, kamuoti nuotaikos pasikeitimai, atsirasti prislėgtumas, nuovargio jausmas, apatija, sunkiau sutelkti dėmesį. Kai kurie net jaučiasi tarsi sirgtų gripu.

Kita plati tema – priklausomybė nuo cukraus. Diskusijos kilo, kai eksperimentai su žiurkėmis parodė, kad smegenyse cukrus sukelia tam tikrus pakitimus (mokslininkai iš pradžių pripratino jas prie cukraus, o paskui nustojo jo duoti ir pastebėjo, kad žiurkės tapo labai neramios, dirglios, nebesidomėjo aplinka. Jos buvo pasiruošusios įveikti bet kokias kliūtis, kad tik gautų gabaliuką cukraus, o jo gavusios puolė kuo daugiau ėsti – DELFI). Tačiau šis klausimas taip pat kontraversiškas. Kol kas mes neturime pakankamai įrodymų, kad cukrus sukeltų priklausomybę. Tiesiog smegenyse egzistuoja per dopamino neuromediatorių veikiančią apdovanojimo sistemą, t. y. kai mes kažką padarome, jaučiame malonumą. Didesnį dopamino išsiskyrimą, aišku, mes jaučiame, kai darome tai, nuo ko mums malonu, pavyzdžiui, suvalgome skanaus maisto, saldumynų, klausomės muzikos, bendraujame su draugais. Tačiau juk niekas nesako, kad aš esu priklausomas nuo muzikos“, - svarstė pašnekovė.

Pasak dietologės, kai žmogus alkanas, ši apdovanojimo sistema smegenyse pasireiškia stipriau, todėl pavalgius ir malonumas jaučiamas didesnis. Taigi jei alkanas žmogus suvalgo saldumynų, jam kyla laikinas palengvėjimas, todėl kartais alkis pasireiškia kaip saldumynų noras, t. y. kai norisi valgyti, atrodo, kad norisi ko nors saldaus.

„Kai ranka tiesiasi į kokį nors sausainį, reikia savęs paklausti, ar esu alkanas, ir tiesiog normaliai pavalgyti. Tačiau jeigu valgau tik todėl, kad matau maistą, tai vadinama nedėmesingu valgymu: ėjau pro šalį ir įsidėjau į burną. Šiuo atveju gali padėti sąmoningumas. Reikia sau užduoti klausimą, ar iš tiesų noriu valgyti. Tai tarsi sąlyginis refleksas, panašus į Pavlovo šuniukų elgesį – užsidega lemputė ir išsiskiria seilės. Tačiau per sąmoningumą galima šį automatizmą įveikti. Padeda klausimas: jei šio maisto nebūtų, ar aš bėgčiau jo specialiai į parduotuvę? Nevalingai valgyti skatina ir kitos priežastys – įtampa, neišsimiegojimas (netgi vienos nakties), nuovargis, dėl kurio antroje dienos pusėje mums neretai norisi užkąsti ko nors skanaus, taip pasidarant pertraukėlę“, - aiškino A. Jauniškytė-Ingelevičienė.

Kada iš tiesų maistas tampa problema

Pasak, dietologės, tam tikras maistas sukelia labai malonias asociacijas, nes primena malonius įvykius. Taip esu susidūrus, kad kai žmogus netenka artimo žmogaus, jam labai norisi to maisto, kurį valgydavo su tuo žmogumi. Taigi iš tiesų mus veikia labai daug visokių dalykų. Dar viena grupė norų kyla iš dietinio mąstymo, kai žmogus tam tikro maisto sau neleidžia, bet kai to produkto kur nors paragauja, negali sustoti, t. y. praranda kontrolę ir persivalgo. Dažniausiai ribojami saldumynai ir miltiniai patiekalai.

„Vis dėlto aš nemanau, kad priklausomybė nuo maisto yra problema. Be to, tyrimai rodo, kad jei žmogus reguliariai valgo kokį nors produktą, poreikis tam produktui mažėja. Pagaliau mokslininkai, kurie teigia, kad cukrus sukelia priklausomybę, pabrėžia, kad ji susijusi tik su didelėmis cukraus dozėmis. Vienas kitas desertas tokių pakitimų smegenys tikrai nesukelia. Maistas tampa problema tuomet, kai jo persivalgoma. Iš tiesų mes labai daug ko dar nežinome apie maisto poveikį, o kiekvienas žmogus yra labai individualus, todėl negali būti vieningų taisyklių ir rekomendacijų. Daug kas priklauso nuo žmogaus fiziologinių ypatumų. Kartais keistų norų gali kilti ir vien todėl, kad organizmui trūksta kokių nors medžiagų. Ne visada yra taip, kad norisi to produkto, kuriame yra trūkstamos medžiagos. Pavyzdžiui, kai vaikams trūksta geležies, jie valgo kreidą arba žalią bulvę“, - svarstė pašnekovė.