Nustatyta, kad europietis vidutiniškai per dieną suvartoja 27–70 mg, amerikietis – 106 mg, Venesuelos gyventojas – net iki 350 mg seleno, rašoma pranešime spaudai.
Seleno europiečiai suvartoja gerokai mažiau, nei kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, JAV ir Japonijoje. Taip yra dėl dirvos būklės bei mitybos įpročių.
Nustatyta, kad 20 proc. Europos gyventojų negauna rekomenduojamos 55 mikrogramų seleno dienos normos. Vegetarams, veganams ir žuvies nevalgantiems žmonėms iškyla didesnė šio mikroelemento trūkumo rizika.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje garsus Suomijos mokslininkas Jukka T. Salonen atkreipė dėmesį į ryšį tarp seleno trūkumo ir vėžio rizikos. Mokslininkas ir jo kolegos tyrė daugiau kaip 12 000 suomių grupę.
Per ketverius stebėjimo metus nuo vėžio mirusiems pacientams nustatyta 12 proc. mažesnė seleno koncentracija kraujyje, palyginti su sveikaisiais kontroliuojamaisiais asmenimis. Prieita prie išvados, kad žmonėms, kurių seleno koncentracija kraujyje yra mažiausia, turi 11 kartų didesnę riziką susirgti vėžiu.
Tokios problemos, kaip trapūs nagai ar skilinėjantys plaukų galiukai taip pat gali būti įveiktos vartojant seleno papildus. Juos, patariant gydytojui, vertėtų išbandyti vietoje brangių nagų ir plaukų stiprinimo priemonių. Selenas ne tik sustiprins plaukus ir nagus, bet ir padės kitoms organizmo funkcijoms.
Gydytoja geriatrė Jurgita Knašienė (Kauno Klinikinė ligoninė) teigia, jog „selenas – vienas iš pagrindinių mikroelementų antioksidantų. Trūkstant seleno, silpsta organizmo antioksidacinės sistemos, didėja vėžio tikimybė, sutrinka seksualinė ir reprodukcinė sveikata, prastėja imunitetas, gali sutrikti širdies ar skydliaukės, kitų organų veikla, slenka plaukai, lūžinėja nagai, pasireiškia nuovargis, silpnumas.
Pagrindinis seleno šaltinis – maistas, deja, tačiau Šiaurės Europos šalys, taip pat ir Lietuva, neturtingos selenu: čia aptinkama menka seleno koncentracija rūgščioje dirvoje, taip pat ir augaluose. Seleno organizmas mažiau gauna, jei badaujama, laikomasi įvairių dietų, sergant virškinamojo trakto ligomis, rūkant, piknaudžiaujant alkoholiu, vartojant kai kurių vaistų, veikiant stresui, taip pat ir senstant organizmui ir sergant lėtinėmis ligomis. Terminis maisto apdorojimas seleno koncentraciją sumažina dvigubai, o cukrus, alkoholis, riebus maistas seleno įsisavinimą sumažina net 4 kartus.
Gausiausias selenu maistas tikrai ne kasdien atsiduria ant lietuvio stalo. Tai braziliški riešutai, geltonuodegiai tunai, otas, konservuotos sardinės, konservuoto, jautiena (kai gyvulys šertas žole), kalakutiena be kaulų, jaučio kepenys, vištiena, kiaušiniai, špinatai. Tokiu atveju maisto racioną reikia papildyti geriamaisiais seleno papildais.“