Sekioju skubios pagalbos gydytoją, kuri čia jaučiasi kaip žuvelė vandenyje. Ta keista ramuma mane nustebina, juk tikėjausi išgirsti riksmų, prietaisų kaukimo ir gydytojų šauksmo, kaip esame pratę matyti filmuose. I. Paliokaitė juokiasi, kad taip pasitaiko, bet tikrai ne nuolat. Viskas labiau primena gerai koordinuotą darbą, kur kiekvienas be žodžių žino, ką ir kada padaryti.
Po trumpos ekskursijos po pagrindines šio skyriaus patalpas, patraukiame ieškoti ramaus kampo pokalbiui. Pro mus dar pravežami keli pacientai, o mes įeiname į nedidelį, bet šviesų kabinetą ir pradedame interviu.
– Kodėl pasirinkote būti skubios pagalbos medike? Juk yra pilna kitokių medicinos sričių, kuriose nėra tiek daug streso.
– Tikriausiai net ne aš, o pati specialybė mane pasirinko. Jos nebuvo, kai aš baiginėjau medicinos studijas. Tik 6 kurso pabaigoje atsirado rezidentūra šioje srityje, jos aprašas užkabino akį, nuėjau į motyvacinį pokalbį. Prieš tai galvojau, kad galbūt norėčiau pasirinkti vidaus ligų sritį ir tik po to dirbti skubios pagalbos medike. Vis dėlto šią galimybę atmečiau, nes panašu, kad likimas man skyrė būtent progą dirbti čia. Per visus tuos rezidentūros metus pamačiau, kad neklydau ir mano vieta yra būti skubios pagalbos skyriuje.
– Kokių savybių reikia norint čia dirbti?
– Šaltų nervų, nors dirba ir nemažai karštakošių. Mūsų credo – svarbiausia pacientas, todėl reikia turėti labai daug empatijos, juk čia ateina pačių įvairiausių žmonių, ne tik su sutrenkimais, ūmiomis, bet ir lėtinėmis ligomis. Net jei jiems ten gali ir nereikėti pagalbos, tai yra blogiausia diena jų gyvenime. Norisi šiek tiek pabumbėti, jog atėjo ne čia, bet tada pagalvoji, kad tam žmogui šiuo metu yra tikrai blogai. Reikia begalinės kantrybės, nes tenka kovoti ne tik su pacientais, bet ir su pačiu savimi. Laukia ypatingai didelis krūvis, todėl reikia mokėti ir su tuo susidoroti. Reikia ryžtingumo, nes privalai prisiimti atsakomybę čia ir dabar, priimti sunkius sprendimus, kurie nebūtinai patiks kolegoms konsultantams ar patiems pacientams. Be to, visi dirbame vienoje komandoje, tad reikia ir komandinių savybių.
– Kiek metų dirbate skubios pagalbos skyriuje?
– Pradedant nuo rezidentūros, dabar jau 6 metai.
– Ar dar prisimenate savo pirmąjį budėjimą šiame skyriuje?
– Tikrai taip. Dar buvo senasis mūsų priėmimo skyrius, šio pastato, kuriame esame dabar, galbūt net nebuvo planuose. Buvo rugpjūčio pradžia. Prisimenu, kad buvo tikrai baugu, nes atėjau ir supratau, kad aš jau esu gydytoja. Ir ne bet kur, o pačiame skubios pagalbos skyriuje, kur niekada nežinai, kas gali atsitikti! Baisu buvo net prieiti prie pacientų ir juos pakalbinti, bijojau paklausti per daug ar atlikti per daug tyrimų, kad nepažeisčiau jų privatumo... Bet turėjome šaunius budinčius gydytojus, kurie tą dieną mums daug padėjo ir labai palaikė. Tačiau pasibaigus pamainai, kaip tik kažkas iš gydytojų susirgo, dėl to turėjau pasilikti budėti visą parą, buvo daug įtampos, bet viskas praėjo sėkmingai. Iš tiesų, visi pirmi budėjimai būna įtempti, nes nežinai ne tik kur kas padėta, kur eiti, bet ir turi mokytis skubios pagalbos medicinos iš naujo, susipažinti su personalu.
– Kaip atrodo Jūsų įprasta darbo diena?
– Ateinu į darbą, tada būna rytinis pasitarimas, vadinama „penkminutė“, trumpai aptariama, kas įvyko naktį, kokios problemos kilo, aptariame pacientus, kurie liko po nakties. Tada prasideda darbas, nusprendžiame, ką reikia daryti su paliktais pacientais nuo vakar dienos, darome tyrimus, konsultacijas.
– Dabar kalbame, bet ant Jūsų stalo padėta įjungta racija. Kodėl jos reikia, laukiate iškvietimo?
– Jos reikia visų pirma dėl to, kad Kauno klinikose atstumai pakankamai dideli, net ir tame pačiame skubios pagalbos skyriuje. Todėl, kad nereikėtų visur bėgioti ar ieškoti telefono, kuris būna ir užimtas, reikia racijos. Jei nutinka skubi situacija ar atvežamas sunkus pacientas, o tuo metu nėra intensyvios terapijos poste gydytojo, nes jis išvažiavęs į kitą ligoninę konsultuoti ar panašiai, mes esame greitai pasiekiami. Gali reikėti pagalbos kolegoms, pavyzdžiui, radiologijos kabinete nualpo žmogus, tokiu atveju mes būname iškviesti padėti. Iš tiesų, galima sakyti, kad dirbame bet kuriame poste, nes skubios pagalbos gali prisireikti visur.
– Per visus Jūsų darbo metus susidūrėte tikriausiai ne su viena sudėtinga situacija. Ar galėtumėte kurią nors iš jų prisiminti ir papasakoti?
– Manau, kad sunkiausia būna ne tada, kai nežinome kokių nors medicininių bėdų, nes visada turime kolegas, kuriems galime paskambinti ir pasikonsultuoti. Sunkiausia tada, kai susiduriame su emocinėmis problemomis. Mirtys ar sunkios ligos, ypač tada, kai prieš tai žmogus atrodė dar visiškai sveikas. Vienas iš tokių įvykių, kuriuos prisimenu dar ir dabar, buvo budint naktį. Paryčiais atvežamas jaunas vyras, jam buvo apie 30 metų. Atrodytų, jog tai buvo paprastas, banalus karščiavimas, bet slaugytojai pakvietus mane prie rūšiavimo punkto pamačiau, kad žmogus jau nebekvėpuoja. Iškart pradėjome gaivinti, bet gaivinimas nesėkmingas. Jį buvo atlydėję tėvai ir žmona, šis vyras turėjo mažų vaikučių. Turėjau išeiti ir pasakyti, kad jaunas žmogus, į priėmimą atvežtas dėl karščiavimo... mirė. Iki šiol man ausyse skamba mamos klyksmas ir žmonos ašaros. Dar ir dabar sunku tai prisiminti...
– Parėjus namo tikriausiai išlieka visos emocijos ir vaizdai prieš akis. Kaip nusiraminate, susitvarkote su savimi?
– Neturiu vieno specifinio nusiraminimo būdo. Man atrodo, kad labiausiai padeda pasipasakoti. Dabar vis labiau tai populiarėja ir tarp medikų, skatinama pasipasakoti blogus ir gerus nutikusius įvykius. Tuo laiku tokių dalykų dar nebuvo, bet dabar taip daroma dažniau. Negali laikyti visko savyje. Žinoma, vis tiek neatsiginu minčių, dažnai viską pergalvoju iš naujo, ar viską padariau teisingai, ar nebuvo galima padaryti kažko kitaip. Tačiau stengiuosi neužsikrauti sau per daug, atsiriboti. Kuo daugiau dirbu, tuo labiau išmokstu nepriimti visko asmeniškai, nes negalėčiau dirbti. Kitą rytą juk vėl reikės į darbą.
– O kaip susitvarkote su įtampa, kurios šiame darbe irgi labai daug?
– Juoktis visur sveika ir gerai, pamainų metu visada stengiamės šiek tiek ir pasijuokti. Mums yra pasakoję kariškiai, kad jei visą laiką galvotų apie blogus ar rimtus dalykus, niekaip neištvertų. Aišku, jei darbo diena labai įtempta, sunku rasti net minutę nubėgti iki tualeto.Bet kartais reikia tiesiog išeiti, nueiti susirasti kokį nors kampelį, kuriame nieko daugiau nebūtų, ir pabūti su savimi, bent kelias minutes. Kitaip užsisuki žiurkėno rate. Kuo daugiau metų dirbi, tuo labiau prisimeni apie save. Kartais reikia sustoti ir pagalvoti, kad nors šiuo metu labai daug darbo ir pacientų, nei vienas per 10 minučių tikrai nenumirs, todėl tikrai galima nueiti atsigerti vandens ar pavalgyti. Be to, visada yra kolegų, kurie prireikus padės. Vėliau pradedi priminti tai ir jaunesniems kolegoms, kad reikia mokėti atsikvėpti laiku. Kartais kolega ar slaugytoja pabaksnoja ir klausia, ar šiandien valgei.
– Esu girdėjusi, kad penktadienis sunkiausia diena skubios pagalbos skyriuje. Tai tiesa?
– Statistika rodo, kad artėjant savaitgaliui, pacientų srautas visada didėja visame pasaulyje. Tačiau visada yra išimčių, gali būti labai daug žmonių trečiadienį ir tuščia šeštadienį.
– Ar visada atskubėję į priėmimo skyrių pacientai tikrai čia ir turi būti? Galbūt jiems reikėtų pas šeimos gydytoją, o ne kreiptis skubios pagalbos?
– Daugumai pacientų, kurie ateina į priėmimą patys, tikrai reikia skubios pagalbos. Lūžiai, sutrenkimai, skausmai, kraujavimai ir patys įvairiausi nusiskundimai, be to, kartais žmogus, atėjęs į ligoninę savomis kojomis, atsiduria reanimacijos skyriuje. Būna, kad draugai atveža labai sunkius pacientus ir numeta prie durų tiesiogine to žodžio prasme, pavyzdžiui, perdozavus narkotikų, palieka jau beveik mirusį žmogų. Vis dėlto iš tų pacientų, kurie vaikšto ir nėra labai sunkūs, tikrai yra tokių, kurie galėtų eiti pas šeimos gydytoją, tačiau jiems nusibosta laukti eilėse, nors palaukti vertėtų. Kiti pacientai galvoja, kad taip greičiau išspręs visas savo problemas, kurios yra lėtinės ir gali laukti planinių tyrimų. Tačiau neįvertina to, kad net ir tie patys tyrimai, atlikti čia, nebus tokie pat, kokie vykdomi planine tvarka. Čia vertiname ūmias būkles ir, jei žmogus galvoja, kad atlikus tomografiją visa situacija bus aprašyta labai detaliai ir atlikti dar papildomi tyrimai, tai taip tikrai nebus. Tam nėra skirtas skubios pagalbos skyrius ir tam reikia detalesnių tyrimų.
Kartais žmonės nebežino, kada jiems reikia į mus kreiptis, todėl pasitaiko net juokingų situacijų, kad net ir patys pacientai pradeda juoktis, jog čia kreipėsi. Pasitaiko, kad žmogus kreipiasi dėl mėlynuojančių rankų, kurios būna tiesiog nudažytos džinsų ar mėlynuojančių padų, kurie nusidažė dėl mėlynų kojinių. Pritrūksta buitinio suvokimo apie sveikatos sutrikimus. Visko norime čia ir dabar, tas labai jaučiasi ir ligoninėse. Medicina tampa paslauga, o pacientas vartotoju.
– Sakėte, kad pasitaiko pačių įvairiausių pacientų. Ką darote su piktais, neadekvačiais, agresyviais pacientais? Tikriausiai pasitaiko ir grasinimų.
– Žinoma, netgi dažnai. Su girtais pacientais labai sunku bendrauti, svarbu nepasiduoti jo pykčiui. Jei pacientas agresyvus, tau grasina ir puola, padeda apsauga. Kai atvažiuoja apsvaigęs žmogus, negali jo kažkuo kaltinti, nes jis nėra pilnai atsakingas už savo veiksmus. Prireikia ir medikamentinio raminimo, nes dažniausiai jie atvyksta su galvos traumomis, tam reikia kompiuterinės tomografijos, kitaip negalime pasakyti, ar tai alkoholio poveikis, o galbūt stipri galvos trauma daro tokią įtaką elgesiui. Galbūt žmogus diabetikas ir jam trūksta cukraus, dėl to jis elgiasi neadekvačiai. Visą laiką reikia pagalvoti, kad nebūtinai alkoholio ar narkotikų poveikis gali būti pagrindinė paciento nusiskundimų priežastimi. Yra policijos atvežamų pacientų, kuriems turime paimti kraujo ir šlapimo mėginius dėl įvairių medžiagų vartojimo, o tada išaiškėja, kad jokių medžiagų nėra, tai tiesiog paūmėjusi psichinė liga. Su piktais ir konfliktiškais pacientais stengiamės kalbėtis, aiškintis, kodėl jie pikti.
Dažniausiai taip būna dėl to, kad pacientai nežino, ko taip ilgai laukia. O laukimas užtrunka tikrai ilgai, nes reikalingi ilgesni, išplėstiniai tyrimai, be to, pacientų srautas didelis ir visiems jiems reikia tyrimų. Todėl labai svarbu žmogui paaiškinti, ko jis laukia.
– Ir pabaigai, pakalbėkime apie tai, ko, susijusio su skubia pagalba, žmonės dažniausiai nežino?
– Dažniausiai nežino, kada kreiptis į skubios pagalbos skyrių, nors yra ministro įsakymas, kada teikiama skubi pagalba. Vis dėlto apie jį žmonės beveik nėra girdėję. Neretai pastebiu dviejų tipų lietuvius: vienus, kurie galvoja, kad viskas labai blogai ir ši būklė yra pasaulio pabaiga, nors ji galbūt ir nėra tokia sunki, ir yra kiti, kurie atvažiuoja labai ilgai laukę. Tada pagalvoju, Dieve, kur tas žmogus buvo prieš tai ir kiek jis laiko kentėjo?