Saulelei išlindus, eini su šakaliu pernykščių lapų pakrapštinėt, žiūrėk, pirmosios dilgėlikės iš žemės bus beišlindusios – gnybk su nagu, dėk į kišenę, namon parsinešęs, švariai nuplovęs, dėk į bulbynę ar į salotas, kepk dilgėlių apkepus, troškinius, blynus ir vaflius, vyrs gal ir pabumbės, jei į liežuvį kas įgnybs, užtat nuo šiolei sveiks drūts bus, o vaikai, nuo žiemos kebabų išbalę, žandų raudonumus pagaliau atgaus.
Paskiau, kai dilgėlikės ūgtels, būtinai prisipjauk pasidžiovint žiemai, o beskindamas, jei pritūpt sugalvotumei, žiūrėk, kur pliką užpakalį kiši, bo gali būti ir juoko, ir bėdos. O jeigu tuo tarpu keliai šitiek ėmė skaudėt, kad alkūnėmis pasiramstydams jau begali eiti, nieks kits nebepaded, nepabijok dilgėlėmis sąnarių pasiplakt, aišku, prieš tai pasitikrink, ar nesi labai opus, kitaip pūslėmis vien iš išgąsčio gali nueiti.
Dilgėlėse yra tiek gerų dalykų, kad nė suskaičiuot negali: vitaminų, mineralų, baltymų, aliejų ir viso kito gero. Dilgėlėmis tvarkomi viduriavimai, dizenterijos, įvairūs kraujavimai, sąnarių, nervų, gimdos, plaučių uždegimai, mažakraujystė, avitaminozė, padeda susitraukti išvaržoms; polipams irgi bus nepakajus.
Reumatui, podagrai ir hemorojui bus nelinksma, jei gersit dilgėlių arbatos. Po kelis šaukštus keliskart per dieną ją gurkšnojant palengvės ir tiems, katrie kepenų, tulžies pūslės ligomis, šlapimo pūslės akmenlige, diabetu serga. Rašoma, kad net isterikams dilgėlė padeda, širdį ir nervus pastiprina. Pavasariniams nupiepėliams labai gerai dilgėles pamaišyti su beržų lapais (beržų lapų keturiskart daugiau nei dilgėlių). Žiemai galima pasiruošt ir sūdytų dilgėlių lapų (nuplikytus lapus susipjaustyt ir su druska sumaišyt), galima ir užsišaldyt, ir sulčių pasiruošt. O ir ilgasėdžiams žvejams geroji žinia – kad žuvys nepasmirstų ligi kol namolei pareis, tegu perkloja žuveles dilgėlių lapais, ilgai neges. Bet turbūt jie tai ir patys kuo seniausiai žino.
Vienoje štai XI a. poemoje dilgėlės apdainuotos, magiškomis laikomos: „sėkla dilgynės, su vynu išgerta, meilę skatina“. Apskritai dilgėlių sėklos puikus dalykas, jas sumalus, sumaišius su medumi ir į lentyną pasidėjus galima vaikus po šaukštą vietoj saldainių maitint, kad jėgų nepritrūktų, sveiki kad būtų, kad kauleliai lengviau augtų.
Juolab, kad dilgėlių stygiumi tikrai nesiskundžiam, pilni patvoriai ir šabakštynai, greitai plinta ten, kur apleista ir žemė riebi. Ir pamanykit, jos paplito net Australijoj, nuo mūsų kraštų parėjo, dabar ir australai gali jomis gydytis, marškinius siūtis, linksmai skaudančius sąnarius plaktis.
Visgi negal dilgėlių per daug vartoti tie, katrų kraujas tirštas ir karštas, reikėtų tuosyk primaišyt vingiorykščių ar žilvičio lapų, arbata bus labai puiki.
Turiu gerą senolio papasakotą istoriją, kurios poveikis toks pats kaip ir dilgėlės sąnariams.
Prieš kokius 80 metų, kai senolis patsai dar vaiks tebebuvo, kaime gyveno sena merga, baisi kaip žemė, glušpetre pravardžiuojama. Mat į mokyklą paminijais beinantiems vaikams ir visiems praeiviams pliką šikną pasilenkusi mėgdavo rodyti. Vaikai šaipydavosi, pravardžiuodavos, o mergai kas – dar linksmiau nuo to dėmesio, dar platesnę petelnę rodo. Bet sykį kažkas kurmrausio grūmstą nuo žemės pakėlęs metė į tą palenktą šikną, kliuvo tiesiai, dulkės išrūko, merga nesuprato, kas įvyko, ar iš dangaus čia nukrito, bet nuo to sykio daugiau niekam nieko neberodė. Iškart kaime liūdnai gyventi pasidarė.
Giedrės ir Lino Bružų žolelių ūkis „Žolelės. Viršūnėlės ir šaknelės“, Gerduvėnai, tel. 8 614 16 798.