Aktualūs klausimai aptarti Gyvybės mokslų ir edukologijos instituto surengtoje diskusijoje „Tabako priklausomybės viražai Nacionalinėje darbotvarkėje“.
Apibendrindamas diskusiją jos moderatorius, gyvybės mokslų teisės ekspertas Andrej Rudanov pastebėjo, kad svarbiausia užtikrinti, jog priklausomybių sukeliama žala šalies mastu neaugtų: „Čia kertiniai yra trys dalykai: žmonių grupės, su kuriomis reikia kalbėti, vieta, kur su jomis kalbama, ir turinys – kam ir apie ką kalbėti, taip pat ir moksliniai įrodymai bei tyrimai. Šios dedamosios sistemiškai yra labai svarbios. Norėtųsi, kad po 13 metų žiūrėdami, ką turime, neturėtume to paties, kas yra dabar.“
„Svarbus sisteminis priėjimas, išnaudojantis visas galimybes. Nacionalinėje darbotvarkėje tokio dėmesio trūksta, tačiau tikimasi, kad dokumentą plėtos būsimi jos įgyvendinimo planai ir pavyks sutelkti daugiau institucijų dėmesio problemai“, – teigia A. Rudanov.
Prevencija – nuo mokyklos suolo
Diskusijoje dalyvavęs Seimo narys, Sveikatos reikalų komiteto ir Priklausomybių prevencijos komisijos narys Linas Slušnys pastebėjo, kad viena pagrindinių problemų, kodėl tabakas lieka „trečio brolio“ vietoje, yra atsainus visuomenės požiūris.
„Kai vaikas, paauglys pradeda rūkyti, man iš tėvų teko ne kartą išgirsti, neva tai „nieko baisaus, svarbu negeria, narkotikų nevartoja“. Tabakas net visuomenėje netraktuojamas kaip labai didelė drama. Čia jau yra kodas, kuris atsilieps ties 50–60 metų amžiaus, o kai kas ir tiek nesulauks. Bet iš pradžių žmonės, visuomenė tarsi net paskatina rūkyti, neva tai nieko baisaus. Mes turime pradėti žiūrėti į tabaką kaip į žalingą įprotį, kuris yra praktiškai lygiagrečiai pavojingas, kaip narkotikai – prie jų tiesiog greičiau įprantama ir sunkiau atsikratoma“, – sakė vaikų psichologas, psichiatras L. Slušnys.
Pasak jo, priklausomybių prevencija, savimonės ugdymas turi prasidėti dar mokykloje ir sekti visą gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kur ir su kokia auditorija kalbamasi, kokia žinutė jai turi būti siunčiama.
„Bet kas negali ateiti į mokyklą kalbėtis su vaikais, šioje vietoje esu kategoriškas. Įsivaizduokite, aš ateičiau ir pradėčiau vaikams aiškinti apie rūkymo žalos mažinimo programą auditorijoje, kurioje yra gal du rūkyti pradėję vaikai. Po mano paskaitos pabandys dar penki – na, tai ačiū, padariau paslaugą mokyklai“, – ironizavo L. Slušnys.
Pagalbos kreipiasi nenoriai
Respublikinio priklausomybės ligų centro tyrėja Dovilė Mačiulytė pastebėjo, kad egzistuoja daugybė skirtingų tabako vartojimo būdų ir produktų – elektroninės cigaretės, kaitinamasis tabakas ir kiti, – tačiau daugelis jų dar pernelyg nauji.
Tačiau diskusijoje aptartas Švedijoje populiarus kramtomasis tabakas yra vartojamas jau ne vieną dešimtmetį – tai pakankamai ilgas laiko tarpas, kad būtų galima atlikti patikimus tyrimus. Vienas jų parodė, kad vyrų, perėjusių prie kramtomojo tabako, mirtingumas nuo kardiovaskulinių ligų buvo mažesnis nei moterų, kurios toliau rūkė cigaretes.
„Visada yra rizika ir žala, todėl negalima sakyti, kad vienas dalykas yra sveikesnis už kitą. Teisingiau būtų kalbėti ir vertinti žalos dydį, – kalbėjo D. Mačiulytė. – Kalbant apie pagalbą asmenims, kurie jau yra priklausomi nuo nikotino, tabako, ji egzistuoja ir yra prieinama.
Didesnė problema – tam tikri nusistatymai tiek visuomenės, tiek pačių pacientų, kad rūkymas yra tarsi normalizuotas, kaip ir nieko baisaus. Bet iš tiesų, atėjus laikui mesti rūkyti, žmogus turi pripažinti priklausomybę. Čia ir atsiranda tabu, kad esu prilyginamas asmeniui, priklausomam nuo alkoholio, narkotikų. Dėl to dažnai žmonės tai laiko asmeniniu reikalu ir bando jį spręsti tyliai.“
Jai antrino Nikita Maliutinas, ilgametis rūkorius, žalingo įpročio atsikratęs tik būdamas 41-erių, mirus keleriais metais jaunesniam draugui.
Jam atsisakyti tabako pavyko pačiam, tačiau paklaustas, ar būtų kreipęsis pagalbos į gydytoją, vyras sudvejojo: „Nesu tikras. Atrodo, kad jei kreipiesi pagalbos, tu esi silpnas, taip pat reikės visokių pažymų, pateksi į įskaitą ir panašiai. Žmonės tokias problemas įprato spręsti patys, deja.“
Tačiau tyrimai rodo, kad vos keliems procentams žmonių pavyksta mesti rūkyti patiems, be pagalbos. Ir nors Lietuva turi visas priemones ir pagalbos programas, o metantiems rūkyti sudaromi individualūs, jų poreikius geriausiai atliepiantys planai, visuomenė apie tai žino mažai.
Pirma gairės, vėliau bus ir priemonės
Konkrečių priemonių, kaip spręsti tabako priklausomybės problemas, ekspertai pasigenda ir Nacionalinėje darbotvarkėje. Visgi Živilė Gudlevičienė, ministrės pirmininkės I. Šimonytės patarėja sveikatos apsaugos ir neįgaliųjų klausimais, akcentavo, kad šis dokumentas tik nubrėžia gaires, o dėl konkrečių priemonių joms įgyvendinti bus sprendžiama vėliau.
„Darbotvarkė yra strateginis dokumentas, kuris parodo kryptis. Toliau bus daromi priemonių planai, kurie jau bus labiau labilūs dokumentai, atliepsiantys ir reaguosiantys į kintančią situaciją, atsirandančius naujus mokslinius tyrimus. Tai bus detalūs dokumentai, pagal ką bus galima vykdyti prevenciją, žalos mažinimą“, – sakė Ž. Gudlevičienė.
Sprendžiant priklausomybės klausimus, ji siūlė pirmiausia atsigręžti į visuomenės sveikatos specialistus ir didesnes pajėgas skirti ligų prevencijai, edukacijai, švietimui ir sveikatinimo didinimui, „kad nereikėtų gydyti tų ligų, kad jos neišsivystytų“. Premjerės patarėja taip pat pastebėjo, kad neretai vienos priklausomybės keičia kitas, todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti priežastį, kodėl žmogus į jas linksta.
Nacionalinei darbotvarkei artimiausiu metu pasiekus Seimą, parlamentaras L. Slušnys žadėjo būti šios temos ambasadoriumi. Visgi užsiminė, kad svarbiausia užduotis jam bus rasti bendražygių: „Kai politikams reikės pasirinkti, ar investuojame į priklausomybių prevenciją, ar į kelią Vilnius-Utena, bijau, kad galiu stovėti kiek noriu, bet nerasiu tiek bičiulių, kurie norės investuoti ne į kelią Vilnius-Utena. Nors krepšelis bus tas pats.“