Trys badavimo patirtys: žmonės pasakoja neįtikėtinus dalykus

Badavimas – viena iš temų, sulaukianti bene daugiausiai ginčų. Vieni jį laiko efektyviausia gydymo priemone, kiti – nepataisomu savęs žalojimu.

DELFI pateikia ekstremalias žmonių patirtis, kurių metu, po 40 ir 50 badavimo dienų, išnyko ligos, kurios laikomos nepagydomomis. Pašnekovai tikina, kad badavimą iki 10 dienų galėtų išbandyti kiekvienas, o naudą galima pajusti net po 3 trijų dienų pasninko.

Pavojingiausias ne pats badavimas, bet išėjimas iš jo

Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentės Sigitos Kriaučiūnienės manymu, badavimas neteisingai asocijuojasi su kančia.

„Kai nevalgome vos vieną dieną ir sakome, kad badaujame, tai absoliuti nesąmonė. Tai tik pasninkas, kai kūnui duodama pailsėti nuo maisto. Net ir trijų dienų nevalgymas – joks badas. Mano manymu, saugu badauti net iki 10 dienų, kadangi organizmas būna tiek visko prikaupęs, kad maisto jam užtenka. Kita vertus, tikrasis badavimas, trunkantis 20 - 40 dienų, skirtas ligoms gydyti ir jam būtina gerai pasiruošti, antraip galima sau prisidaryti daug bėdos. Prieš badaujant reikėtų pasikonsultuoti su žinančiu žmogumi, išbandžiusiu tai, dar geriau – net ne su vienu.

Pavojingiausias ne pats badavimas, bet išėjimas iš jo. Mano kolega po trijų dienų sauso bado pusryčiams valgo mažiuką pomidoriuką, kitą dieną – jau du pomidoriukus. Taigi badaujant ateina laikas, kai valgyti nebesinori, tačiau reikia žinoti, kaip organizmą grąžinti į valgymo režimą.

Tačiau išbandyti badavimą iki 10 dienų turėtų kiekvienas, kad pajustų, kokia energija užplūsta. Tu pradedi jausti ir skonius, ir kvapus, geriau girdėti ir matyti. Aš asmeniškai ilgiausia esu pasninkavusi taip pat 10 dienų. Tai nebuvo visiškas badavimas – aš gėriau sultis. O visai nevalgiusi esu keturias dienas. Pirmosios trys dienos yra sunkesnės, nes organizmas išeina iš komforto zonos, bet po to jautiesi visiškai normaliai. Tu gali matyti maistu nukrautą stalą, bet nenorėsi valgyti. Taigi nevalgymo nauda pasijunta ketvirtą dieną, ir jei esi užsibrėžęs tikslą badauti 10 dienų, tikrai nenorėsi šio pojūčio susigadinti. Kai pradeda valytis toksinai ir šlakai, pajuntamas lengvumas, akyse šviesiau, atsiranda energijos“, - pasakojo sveikuolės.

Atpildas ateina po 3 dienų – mitas, kad nėra energijos

Pasak pašnekovės, 10 dienų pasninko užtenka kartą per metus, o vienos dienos iškrovos dienas galima daryti kad ir kartą per savaitę, tačiau reikia žinoti, kad iš pradžių savijauta gali pablogėti.

„Taip yra todėl, kad organizmas pripratęs kasdien gauti tam tikrą kalorijų dozę. Mano vyras, jei jis neturi laiko per dieną pavalgyti, nieko bloga nejaučia, bet kai tik nusprendžia nevalgyti sąmoningai, pirmą dieną būtinai vemia – jį pykina, skauda galvą. Po 2 dienų šie simptomai atslūgsta. Gal tai jo organizmo ypatumas – per greitai skiriasi šlakai ar dar kas nors. Tačiau pažįstu begalę žmonių, kuriems tos pirmos dienos visiškai lengvos. Darant vienos dienos iškrovos dienas per savaitę, sunkiausi pirmi kartai, nes organizmas niekada nebuvo valytas ir patiria stresą. Tačiau kai jis prasivalo, vėliau būna daug lengviau.

Žmogus, prieš pradėdamas badauti, turi surinkti pakankamai žinių, žinoti, kas gali vykti su jo kūnu, numatyti galimas organizmo reakcijas, kad galėtų jas valdyti. Mūsų sveikatos stovyklose žmonės nebadauja, bet pirmas tris dienas blogai jaučiasi vien todėl, kad gauna jiems neįprastą maistą – be mėsos, druskos ir cukraus. Vien nuo to jiems skauda galvą, sąnarius, pykina“, - aiškino S. Kriaučiūnienė.

Pašnekovė neigė mitus, kad trumpai badaujant reikia atostogų. Pasak jos, energijos netrūksta ir režimo keisti nereikia, atvirkščiai, dažniausia padaroma netgi daugiau nei paprastai.

„Šiuo metu esu maitinanti motina, todėl pasninko laikausi tik du kartus per mėnesį – 11-tą dieną po pilnaties ir po jaunaties. Tomis dienomis suvalgau tik 2-3 vaisius. Iki nėštumo pasninkaudavau ir po tris dienas. Beje, šeimoje turiu sūnų, kuris valgo tiek mažai, kad net man pačiai kelia nerimą. Kita vertus, man tai pavyzdys, kad mes iš tiesų per daug sureikšminame maistą ir valgome jo per daug. Mano sūnus iš ryto gali suvalgyti bananą, per pietus – pusę dubens sriubos, vakare – du blynus. Nepaisant to, kasdien jis intensyviai sportuoja ir trykšta energija. Maiste mes ieškome per daug malonumo, užuot jį naudoję kaip energijos šaltinį. Taip yra todėl, kad valgome daug „tuščio“, nepilnaverčio maisto“, - tikino S. Kriaučiūnienė.

Paklausta, kaip vertina dietologų įspėjimus, kad badauti nesveika, kadangi badavimo metu toksinai gaminasi, o ne valosi, sveikuolė atviravo į tokias kalbas numojanti ranka, kadangi jos patirtis – iškalbingesnė už teorinius išvedžiojimus. „Mokslas yra ribotas, jis tiki tik tuo, ką galima pačiupinėti, pamatyti savo akimis. Žmogaus savijauta, patirtis jam neįdomi. Sakyti, kad badavimo metu išsiskiria šlakai, bet nematyti, kaip atsigauna kūnas, atsiranda energijos, yra absurdas. Taip, šlakai iš tiesų skiriasi, nes valosi ląstelės. O kaip tuomet paaiškinti, kad žmonės badavimu išsigydo nepagydomas ligas?“ - klausė pašnekovė.

Badavo 40 dienų, kol nepasirodė požymiai, kad organizmas išsivalė

Lietuvos vegetarų draugijos pirmininkė Ksavera Vaištarienė 40 dienų badavimu išsigydė sunkią Bechterevo ligą, reumatoidinį artritą. Šie susirgimai ir šiandien laikomi nepagydomais, skiriami tik vaistai nuo skausmo. Moteris tikino žinanti ne vieną žmogų, kuriam badavimas padėjo ne tik gydantis artritą, bet ir vėžį.

„Aš nenorėjau tapti našta šeimos nariams, todėl sau pasakiau – arba gyvensiu normaliai, arba mirsiu. Dar 1977 m. gavau knygą apie 40 dienų badavimą. Pats autorius buvo baigęs mediciną, pats daug kartų jau badavęs ir badavimu išgydęs 10 tūkst. ligonių. Tik 1 proc. atvejų buvo nesėkmingi. Jo metodiką dar labiau sugriežtinau – badavau pusiau sausai, tik kas trečią dieną atsigerdavau porą stiklinių vandens. Per 40 dienų išgėriau tik 6 litrus. Dar dariau vieno litro klizmas. Per tą laiką nukrito 20 kg – nuo 60 iki 40, bet nebuvo nė vienos dienos, kad nepaeičiau, norėčiau prigulti. Atvirkščiai, dingo visos mano bėdos. Iki tol dėl stuburo skausmų negalėdavau paeiti, kaip antis išsijudindavau, net geriant vaistus bukas skausmas likdavo. 37-38-tą badavimo dieną pajutau, kaip valosi stuburas – tarsi adatėlėmis kas badytų. Dabar žmonės kartais kreipiasi patarimų, kai pradeda badauti ir išsigąsta. Įvairioms ligoms yra įvairių metodikų. Žinau žmonių, kurie Aš pati po metų badavau dar 20 dienų, kad užtvirtinčiau organizmo išsivalymą“, - pasakojo garbaus amžiaus, bet vis dar energinga moteris.

K. Vaištarienė nėra iškrovos dienos šalininkė. Mat organizmui persiorientuoti paprastai reikia trijų dienų. Tuomet visiškai dingsta noras valgyti ir pereinama prie endogeninės mitybos, kai organizmo kuru tampa teršalai, kurie tokiu būdu naikinami.

„Pirmas tris dienas valosi galva ir būna silpnoka. Po to visi nemalonūs simptomai dingsta ir gali visiškai normaliai gyventi. Aš visas 40 dienų pirkau maistą, gaminau, maitinau šeimą. O tiems, kuriems ilgiau badauti per sunku, siūlau Ž. Ozavos grikių dietą. Stiklinę grikių užsiplikykite ir valgykite juos visą dieną. Vyksta toks pats valymasis, kaip nieko nevalgant. Ir kitą dieną galima valgyti, ką nori, o po bado reikia valgyti labai atsargiai, būtina pradėti nuo skysto maisto ir tai neaišku, kaip organizmas maistą priims. Skysčių valgant grikius užtenka stiklinės, pavyzdžiui, petražolių ar kokios kitos arbatos. Per daug skysčių negerai – kai inkstai užpilami vandeniu, jie nieko neišvalys. Paprastai moterims užtenka išgerti 4 stiklinių, vyrams – 5. Kai bandžiau badauti per dieną išgerdama 2 litrus, jaučiausi kaip lavonas, visa ištinau. Tuomet atradau metodiką, kad per dieną reikia išgerti tik dvi stilines, bet man ir to buvo per daug – aš gėriau kas trečią dieną“, - sakė pašnekovė.

Badaujant ilgiau K. Vaištarienė vis dėlto siūlė pasiimti atostogas. Taip darė ir ji, bet atostogų jai neužteko, kadangi ir po 30 dienų nepasirodė badavimo pabaigos požymiai, kai liežuvis išsivalo nuo apnašų ir žmogus labai užsinori valgyti. Pati moteris atsimena, kaip pradėjo „tirpti“ pamačiusi duoną. „Prieš badaudamas žmogus turi žinoti išėjimo iš bado būdus, tuomet, jei kažkas kelia nerimą, jį galima nutraukti bet kada. Vis dėlto tai padaryti lengviau, kai natūraliai pasirodo badavimo pabaigos požymiai“, - patarė ji.

Badaudamas vos nenumirė, tačiau nuo ligų, dėl kurių pradėjo badauti, išsivadavo

Buvęs Panevėžio meras Povilas Vadopalas prieš gerus 20 metų badaudamas 50 dienų vos nenumirė, tačiau nuo ligų, dėl kurių pradėjo badauti, išsivadavo.

„Jei būtumėte mane mačiusi prieš 25 metus, buvau visai kitas žmogus. Man buvo labai sunku judėti, nuolat kenčiau skausmus, negalėjau net pasilenkti. Nuolat vartojau vaistus ir jau buvau laikomas beviltišku ligoniu. Gal metus-dvejus dar būčiau ištempęs, o vėliau atsisveikinęs su šiuo pasauliu. Juolab kad man buvo rastas darinys – įtarė vėžį. Medikai, tyrę tuometinėje Sovietų Sąjungos Mokslų akademijos ligoninėje, turėjusioje visas tam metui prieinamas diagnostikos priemones, patarė grįžti į Lietuvą ir susitvarkyti reikalus. Begalinis mano noras gyventi padėjo apsispręsti itin drastiškam žingsniui. Ir tai pasiteisino. Badavimas ištirpdė visas stuburo ataugas, darinį ir viskas kitas ligas. 51-ą dieną rezultatas buvo labai geras – pasitaisė regėjimas, klausa, pagerėjo kvėpavimas, bet nebuvo badavimo požymių pabaigos, vis dar vyko valymosi procesas. Vis dėlto pasidaviau įkalbamas vienos ekspertės nutraukti badavimą ir išgerti morkų sulčių. Laimė, išgėriau jų daug mažiau nei ji rekomendavo ir atskiestų. Tik todėl likau gyvas, nors išėjimas iš badavimo buvo toks tragiškas, kad buvau nublokštas keliais mėnesiais atgal. Mat tuo metu neturėjau jokių žinių, viską dariau aklai. Jei būčiau daręs taip, ką pataria dabartinės mokslinės knygos, viso to nebūtų buvę“, - prisiminė pašnekovas.

Badavimo taktiką, tik ne tokią drastišką vyras taiko iki šiol. Jo teigimu, labai sveika pabadauti tris dienas kas ketvirtį, o dar geriau – po dieną kas savaitę. Tiesa, ne visada tai pavyksta, kadangi vis dar gyvena įtemptą politinį gyvenimą, o badavimui, jo manymu, reikia ramybės. Po trijų dienų badavimo dar bent trijų dienų reikia grįžti į normalų režimą. Todėl ruošdamasis badauti jis susiplanuoja darbus, kurie nereikalauja didelių pastangų. Anksčiau, kai buvo jaunesnis, badaudamas galėdavo nekeisti dienotvarkės, tačiau dabar stengiasi tokiomis dienomis pasisaugoti.

„Badavimui reikia pasiruošti psichologiškai, nusiteikti, kad šią procedūrą atlieki savo sveikatos labui, kad tai ne priverstinis badavimas. Tokiu būdu tu suteiki organizmui sąlygas pačiam išsivalyti, ko negali padaryti jokie vaistai, jeigu organizmas, aišku, dar pajėgus susitvarkyti pats. Po pirmos-antros dienos organizmas pradeda persiorientuoti ir visos sukauptos atsargos naudojamos energetiniams resursams, todėl pradeda valytis visi šlakai. Natūralu, kad jie skiriasi su kvėpavimu, per šalinimo sistemą, užteršia kraują, o užterštas kraujas teršia mūsų smegenis, todėl vykstant valymosi procesui ant smegenų užplaukia debesėlis. Jeigu kamavo kažkokie skausmai, jie padidėja dešimteriopai. Aš tai patyriau savo kailiu. Teko iš tiesų kęsti didžiulį skausmą.

Iki 9-10-tos badavimo dienos organizmas naudoja virškinimo trakte susikaupusias medžiagas, dėl to jis labai stipriai rūgštėja. Kai šios atsargos pasibaigia, būna labai sunku, tačiau tai ištvėrus įsijungia kita fazė – endogeninė mityba, kai organizmas ima valyti susikaupusius šlakus, esančius visame mūsų kūne. Labai įdomu – tai daroma pagal kažkokią sistemą. Vieną dieną man skaudėdavo sąnarius. Jiems nustojus skaudėti pradėdavo skaudėti kepenis, vėliau – širdies srityje ar rankas. Ten, kur skauda, vyksta valymosi procesas. Kitas lūžis, kai sunku, būna apie 21-ą dieną, 27-tą ir 40-tą, kai vyksta generalinė organizmo valymosi procedūra. Po jos, jei žmogus neturi labai daug ligų, ateina ta laiminga akimirka, kai nusivalo liežuvis ir užsinorima valgyti. Tai badavimo pabaiga“, - pasakojo P. Vadopalas.

Po šio badavimo jo organizmas vėliau pats pranešdavo, kai pasijusdavo užsiteršęs. Tiesiog nebesinorėdavo valgyti. Tai trukdavo 3-5 dienas, o kartais ir visas 7.

„Po kiekvieno badavimo jautiesi labai gerai. Protas aiškesnis, matymas skvarbesnis, atsiranda lengvumo pojūtis, daugiau optimizmo. Tačiau reikia žinoti, kad organizmas labai greitai vėl užsiterš, jei nebus peržiūrėta mityba. Per pastaruosius dešimtmečius teko sirgti įvairiomis ligomis, nes labai intensyviai dirbau. Teko ir ligoninėje pagulėti. Deja, ten man niekuo nepadėdavo, tačiau grįždavau namo ir po 7 dienų badavimo viskas praeidavo. Tačiau mano patarimas būtų nepulti į tai stačia galva. Norėdamas kalną iškuopti per valandą gali gauti trūkį. Ilgiau badauti reikia pradėti tik tada, kai įpratini organizmą prie 1-1,5 dienos. Taigi kokį pusmetį (bent 5-6 kartus) galima pabadauti po 1,5 paros, vėliau pereiti prie 3 parų, o tuomet išbandyti septynias“, - patarė pašnekovas.

Dietologai badavimą vadina organizmo teršimu

Tuo tarpu gydytojos dietologės Aušros Jauniškytės-Ingelevičienės teigimu, organizmas turi visas reikalingas sistemas, kurios pašalina iš jo kenksmingas medžiagas, todėl papildomai valyti organizmo nereikia. Jei organizmas sveikas, nesutrikusios jo funkcijos, toksinų pertekliaus jame paprastai nebūna. Mat į kiekvieną mūsų žingsnį jis reaguoja prisitaikydamas. Todėl didžiausią dėmesį reikėtų teikti ne dietoms, bet tam, kad mityba būtų pilnavertė. Tuomet organizmas turi daugiau galimybių kovoti, pavyzdžiui, su laisvaisiais radikalais, nes valgydami sveiką, įvairų maistą turime daugiau antioksidantų.

„Kai žmogus labai apriboja savo mitybą arba nieko nevalgo, organizmui juk vis tiek reikia gliukozės, kadangi angliavandeniai – pagrindinis energijos šaltinis. Kai nevalgome, mūsų medžiagų apykaita nesustoja ir organizmas vis tiek pasiima gliukozę, tik ne iš riebalinio audinio, kaip įprastai, o iki aminorūgščių ardydamas raumenis. Dėl to susidaro toksinas amoniakas, kurį organizmui reikia pašalinti. Be to, badavimo metu riebalai virsta ketonais, acetonu ir panašiomis medžiagomis, kurios yra lakios ir išsiskiria su išmetamu oru, todėl iš badaujančio žmogaus burnos kartais galima justi acetono kvapą. Taigi organizmas gyvena gana įtemptomis sąlygomis“, - aiškino pašnekovė.

Specialistė sutiko, kad badaujantys žmonės kurį laiką gali jaustis geriau, tačiau tai linkusi vadinti iliuzija. Mat badas – didžiulis stresas organizmui, todėl badavimo metu įsijungia jo apsauginės reakcijos. Kuriam laikui organizmas sutelkia visas savo jėgas: smegenyse gaminasi daugiau laimės hormonų endorfinų, dėl kurių atsiranda euforinė būsena. Taip pat atsiranda daugiau jėgų, paaštrėja rega, klausa.

„Ši mobilizacija gyvūnams būtina, kad jie pasigautų grobio ir išvengtų mirties. Tačiau žmogus yra valinga būtybė ir sugeba nevalgyti toliau, o tuomet jo būsena jau blogėja“, - teigė A. Jauniškytė.
Paklausta, kaip paaiškinti fenomeną, kad visgi žmonės pasakoja badavimu išsigydę sunkias ligas, dietologė sakė, kad atskiri atvejai dar nepatvirtina taisyklės. Be to, yra ir kitokia patirtis: pavyzdžiui, Steve'o Jobso atvejis. Jis sirgo išgydomu vėžiu, tačiau, pasikliovęs badavimu ir dietomis, mirė.