Valgymo sutrikimas, labiau paplitęs negu anoreksija: tą vakarais darome kone visi

Dabar yra 20 valanda vakaro. Visą dieną jūs puikiai maitinotės: pusryčiams – košė ir stiklinė sulčių, pietums – salotos, o pavakary užuot išgėrę latė kavos, pasirinkote žaliosios arbatos puodelį. Tačiau dabar jūs tenorite išsidrėbti ant sofos priešais televizoriaus ekraną ir susikimšti visą pakelį šokolado. Tai kur kas geriau, negu atsidaryti butelį vyno, ar ne?

Galbūt ir ne, nes jums gali būti būdingas valgymo sutrikimas, apie kurį daugelis žmonių nėra net girdėję, rašo „The Telegraph“.

Nors potraukis saldumynams turi priimtiną ir net humoristinę reputaciją (prisiminkite Bridžitos Džouns įprotį po nevykusio pasimatymo suvalgyti ledų), ekspertai įspėja, kad tai iš tikrųjų gali būti valgymo sutrikimas, kenkiantis jūsų fizinei ir emocinei sveikatai.

Persivalgymo sutrikimas (binge eating disorder, BED) dabar yra įtrauktas į Psichinių ligų diagnostinį ir statistikos vadovą (DSM-5), laikomą Amerikos psichiatrų biblija. Britų ekspertai dabar mano, kad šis palyginus nežinomas sutrikimas yra labiausiai Didžiojoje Britanijoje paplitusi valgymo liga, savo atvejų skaičiumi pralenkianti anoreksiją ir bulimiją.

„Turiu klientų, kurie visą dieną sunkiai dirba, be didesnių sunkumų kontroliuoja savo dienotvarkę ir paiso sveikatos, o tada, po streso kupinos dienos parėję namo prisikemša tiek ledų, kad jiems pradeda skaudėti pilvus“, - sakė knygos „Eat. Nourish. Glow“ autorė, dietologė Amelia Freer.

Persivalgymo sutrikimas, jos teigimu, „itin paplitęs tarp žmonių, jaučiančių stresą, nerimą ar per daug dirbančių. Maistas jiems tampa išsivadavimo nuo streso forma ir padeda pabėgti nuo tokios būklės kaip vienišumas ar nerimas, panašiai kaip alkoholis“.

„Užuot pasukę į barą atsipalaiduoti, jie pasuka šaldytuvo link. Dažniausiai tai daroma vakarais, nes paprastai tai būna tas laikas, kurį įnirtingai dirbančios moterys ar mamos gali skirti sau“.

A.Freer sako, kad paprastai tokie žmonės renkasi daug cukraus turintį maistą, įskaitant sausainius ir ledus. Cukrus sukelia opijatus primenantį jausmą, kuris nuramina ir atpalaiduoja.

„Tačiau šie jausmai būna trumpalaikiai ir netrukus juos pakeičia kaltė ar pasišlykštėjimas savimi, - sako ji. – Taip patenkama į nuodėmingo prisivalgymo, kaltės, gėdos ir tolesnio maisto kimšimo ratą. Savo klientams sakau, kad toks nekontroliuojamas potraukis prisikimšti, net mažomis dozėmis, nėra normalu ir kad tai yra sutrikusio maitinimosi forma, su kuria reikia kovoti“.

„Visi kalba apie anoreksiją ar bulimiją ir niekas iš tikrųjų nežino persivalgymo sutrikimo, - sako Rebecca Field iš valgymo sutrikimų labdaros fondo „Beat“. – Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iš 725 tūkst. žmonių, kuriems Didžiojoje Britanijoje nustatyti valgymo sutrikimai, 360 tūkst. serga būtent persivalgymo sutrikimu. Manėme, kad labiausiai yra paplitusi anoreksija, bet tai netiesa“.

R. Field sako, kad persivalgymo sutrikimą charakterizuoja ne persivalgymas iš alkio, bet noras numalšinti tokias emocijas kaip liūdesys, vienišumas, stresas ar nuobodžiavimas. „Nustatėme, kad tie žmonės, kurie taip elgiasi, savo gyvenime patiria daug streso ir jaučia didelį nerimą. Kartais prie to dar prisideda žemas savęs vertinimas. Tačiau jų besaikis valgymas dar labiau pagilina šią problemą ir sukelia kaltės jausmą. Taigi jie vėl tai daro“, - teigė ji.

Kitaip negu anoreksija ar bulimija, persivalgymo sutrikimas nesusijęs su lieknėjimu ar kūno įvaizdžiu. Dauguma žmonių, kuriems būdingas šis sutrikimas, yra normalaus svorio. „Kai kurie iš jų visą dieną gali maitintis sveikai ir intensyviai domėtis mityba, - teigia A. Freer. – Žinau klientų, kurie pusryčiams geria žaliuosius kokteilius, bet po 20 valandos prisikemša sausainių“.

Tai pažįstama savijauta 35 metų Jo iš Londono. „Turiu tris sūnus, kuriems 13, aštuoni ir šeši metai. A pati keturias dienas per savaitę dirbu sunkų, stresinį darbą, - pasakojo moteris. – Kai man buvo per 20 metų, po nevykusios dienos eidavau į barą ir gerdavau pernelyg daug vyno. Dabar negaliu to daryti, nes turiu vaikų, rytais turiu juos pažadinti ir nuvežti į mokyklą, o pati vykti į darbą. Taigi vietoj vyno vakarais kemšu ledus ar sausainius“.

„Visą dieną būnu taip užsiėmusi ir taip stengiuosi visiems įtikti, kad mano laikas ant sofos žiūrint televizorių ir valgant yra vienintelis man liekantis ramus laikas. Po to jaučiuosi siaubingai ir susinervinu pamačiusi, kiek aš sušlamščiau. Tuščias pakuotes nukišu į šiukšliadėžės dugną, kad mano vyras jų nepastebėtų“, - prisipažino ji.

Nors Didžiojoje Britanijoje mažai žinoma apie persivalgymo sutrikimą, Amerikoje jau pradėta informavimo kampanija. DSM-5 autoriai nusprendė savais žodžiais apibūdinti šį sutrikimą, kad žmonės suprastų, jog jis iš esmės skiriasi nuo paprasto persivalgymo. „Pasikartojantis noras prisikimšti yra retesnis. Tai kur kas sunkesnis sutrikimas, kuris dažnai būna susijęs su reikšmingomis fizinėmis ir psichologinėmis problemomis“, - rašė jie.

Buvusi teniso žaidėja Monica Seles, kuri Jungtinėse Valstijose padeda skleisti žinias apie šį sutrikimą, 2009 metų autobiografinėje knygoje „Getting A Grip: On My Body, My Mind, My Self“ aprašė savo pačios kovą su tokiu potraukiu prisikimšti.

„Man reikėjo paguodos (M. Seles 1993 metais teniso korte buvo užpulta ir subadyta peiliu – aut. past.) ir aš ją radau pintose ledų ir taukuotuose traškučių pakeliuose. Tuomet man atrodydavo, kad nuvyliau savo trenerius, rėmėjus, netgi šeimos narius“, - rašė ji.

„Buvo sunku suprasti, kaip teniso korte galiu būti tokia susitelkusi ir disciplinuota. Tačiau kalbant apie prisivalgymą, visiškai nesugebėdavau savęs kontroliuoti. Aš tikrai dėl to labai išgyvenau. Tačiau dabar jaučiuosi gerai, valgydama viešumoje, ir nebejaučiu poreikio grįžti namo ar į viešbutį ir prisikimšti savo pilvą“, - pridūrė 41 metų M. Seles.