Dienoraštis padeda sveikti. Bent jau man, manau, jis padėjo. Tai tarsi psichologo konsultacija, tačiau be patarimų, o tik su galimybe išsikalbėti. Be to, rašydama stengiesi teisingai įvardinti savo jausmus ir mintis, o tai leidžia geriau pažinti save, giliau susitelkti ties kamuojančiomis problemomis. Rašant tarsi užmiršti apie ligą, nors ir rašai apie ją. Dienoraštis padeda išsilieti: nelieki viena su savo mintimis, gali jomis dalytis, netgi blogomis.
1 diena – gyvenimas iki ligos
„Žmogus planuoja, dievas juokiasi“ – išmintinga patarlė, kurios tikrumu teko įsitikinti pačiai. Iki ligos, kaip ir daugelis, turėjau daugybę planų: užbaigti remontą antrajame namo aukšte, aplankyti Didžiojoje Britanijoje gyvenančią dukrą, įveisti sode rožyną ir pan. Tačiau, išgirdus vėžio diagnozę, jie tapo visai nereikšmingi ir pasislinko toli toli, o visos mintys pradėjo suktis vien apie sveikatą, tiksliau sakant, apie ją atimančią ligą.
Tie metai – 2011–ieji – nebuvo lengvi: sunkiai sirgo mano 93–ejų metų tėvelis. Jis po truputį silpo ir mes supratome, kad jo gyvenimas šioje žemėje baigiasi. Kasdien lankiau jį ligoninėje. Taigi mano dienos darbotvarkė tuomet buvo gana įtempta: rytais gaminau šiltus pusryčius sūnui ir vyrui, po to skubėjau į darbą, po darbo kasdien važiuodavau aplankyti tėvelio į ligoninę, prieš tai užsukdavau maisto ir lauktuvių į parduotuves. Grįžusi namo skubėjau ruošti vakarienę, po to – pietų kitai dienai. Kelis kartus per savaitę aplankydavau mamą, savaitgaliais veždavau ją į jos mylimą sodą, kur auginau jai daržovių. Kelerius metus įkalbinėjau ją atsisakyti daržų: pati ji jau nieko nepajėgė, o man sėti, sodinti ir prižiūrėti du daržus (gyvename nuosavame name, tad prie namo turime kelias lysves, šiltnamį, uogakrūmių, gėlynų, na, žodžiu, yra kas veikti) nebuvo lengva. Tačiau mama vis nesutiko, norėjo, kad ir jos šiltnamis būtų užsodintas ir braškės neapleistos, o ir kiti sodo kampeliai apeiti.
Po laidotuvių po truputį ėmiau atgauti jėgas, slūgo ir įtampa, nes nereikėjo kasdien lėkti į ligoninę, o ir mamą ėmė prižiūrėti anūkas, kuris kartu apsigyveno. Maniau, vargai baigėsi, buvau liekna ir dėl to sau patikau. Taigi ateitis rodėsi gražiomis spalvomis.
2 dienos įrašas – diagnozė nustatyta
Dirbau didelėje įmonėje, kurioje kartkartėmis lankydavosi mobilios laboratorijos siūlydamos darbo vietoje atlikti informatyvius tyrimus. Tiesa, už juos reikėjo susimokėti. Nesijaučiau blogai, bet, kadangi niekur eiti nereikėjo, nusprendžiau, kad pagaliau reikia pagalvoti ir apie save ir pasitikrinti profilaktiškai – atlikti kraujo tyrimą. Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš laboratorijos: kitame ragelio gale aiškino, kad veikiausiai netinkamai išsaugotas mano kraujo mėginys, nes tyrimo rezultatai labai keisti, įtartini, neaiškūs ir pasiūlė jį pakartoti nemokamai. Po dienos paskambino vėl ir pasakė, kad tyrimas nėra geras ir kad reikia nedelsiant kreiptis į šeimos gydytoją.
Buvo neramu, bet jaučiausi gerai, tad apie tokią ligą kaip vėžys nė negalvojau. Man buvo 44-eri, visą gyvenimą laikiausi sveiko gyvenimo būdo, nerūkiau, nevalgiau druskos, nuolat stiprindavau organizmą vitaminais, sveikai maitinausi. Žodžiu, kaip rašoma spaudoje, buvau toks žmogus, kurį ligos turėtų aplenkti.
Šeimos gydytoja nieko konkrečiai nepasakė. Ji tepaaiškino, kad veikiausiai yra kraujo liga, nes kraujo rodikliai blogi (labai daug leukocitų) ir reikia kreiptis į Kauno klinikas pas hematologą. Žinome, kad eilės į Kauno klinikas didžiulės, bet mane nusiuntė ekstra.
Kraujo tyrimas su leukograma nustatė specifinį leukemijai būdingą kraujo pokytį – jame buvo rasta blastų, t.y. nesubrendusių leukocitinių ląstelių, kurių pas sveiką žmogų neturėtų būti, ir kurie ir gadina visą kraują. Kiti kraujo tyrimo nuokrypiai – labai didelė mažakraujystė, mažas trombocitų skaičius. O leukocitų skaičius – itin didelis (blastų sąskaita). Buvo atliktas ir pagrindinis ligą patvirtinantis kaulų čiulpų tyrimas. Tyrimai rodė sunkią vėžio formą – ūminę mieloleukemiją.
3 dienos įrašas – ryžausi gydytis ir pasveikti
Išgirdusi diagnozę, iš visų jėgų stengiausi tvardytis, nors jausmas buvo tarsi žaibas trenkė tiesiai į mane. Jaučiau, kaip žemė slysta iš po kojų, nors ir sėdėjau. Gydytoja ramino ir aiškino, kad gydymas yra, kad šiuolaikinė medicina ištobulėjusi ir vėžys jau nėra mirties nuosprendis. Bet jos žodžiai neramino, negalėjo užgožti galvoje nuolat aidinčios diagnozės – kraujo vėžys, kraujo vėžys, kraujo vėžys... Suspaudė širdį, gerklėje užstrigo gumulas, galvoje tvinksėjo, tad nelabai atsimenu, kaip išėjau iš jos kabineto. Prieš važiuodama į namus, kaip visada užsukau į parduotuvę: kažką pirkau, bandžiau galvoti, ką paruošiu vakarienei, pietums, o skruostais riedėjo ašaros... Dideliame prekybos centre priešais mane vaisius rinkosi draugė, bet aš tik nuleidau akis, neužkalbinau, nes nieko nenorėjau matyti, su niekuo nenorėjau kalbėti.
Apsisprendžiau, kad gydysiuos, nes kitaip pasveikimo tikėtis nebuvo galima. Priimti ligą nebuvo lengva, kilo daugybė klausimų, veikiausiai tų pačių, kurie kyla visiems susirgusiems sunkia liga: kodėl aš, juk buvau sveika drūta? Už ką man tokia bausmė? Ką dariau ne taip? Tačiau vėliau supratau, kad liga nėra jokia bausmė už jokius blogus darbus. Tai tiesiog išbandymas, kurį žmogus atlaiko arba ne. Pasakiau sau, kad atlaikysiu, kad būtinai pasveiksiu, kad padarysiu viską dėl savo sveikatos. Tai nebuvo lengva, buvo daug sunkių akimirkų, tokių, kai galvodavau, kad jau nebepakelsiu. Tačiau jos praeidavo ir vėl stengiausi iš visų jėgų.
Medikai paaiškino, kad gydymas nebus lengvas, nes reikia sunaikinti ligą, kuri yra kaulų čiulpuose, o naikinant piktybines ląsteles, žūsta ir normalios, todėl komplikacijos arba pašaliniai poveikiai neišvengiami.
4 dienos įrašas – Gydymo pradžia: net neįtariau, kas laukia
Pirmajam chemoterapijos kursui atsiguliau gruodžio 1 d. Palatoje buvom keturios: aš atrodžiau sveikiausiai. Chemoterapija – tai lašinės su vaistais, kurie leidžiami lėtai. Gydymo tikslas, kaip jau sakiau, užslopinti kaulų čiulpus, kad jie negamintų nesveikų kraujo ląstelių. O kad turėčiau kraujo, man buvo perpilamas donorų kraujas. Gydytojai sakė, kad po dienos ar kelių šio gydymo būtinai pradėsiu karščiuoti, gali pykinti. Tačiau vaistus leido jau penktą dieną, o aš nieko blogo vis nejaučiau. Džiaugiausi dėl to ir gydytojams sakiau, kad mano atvejis išimtinis, ir man nieko tokio, kas būna visiems, nebus. Deja, bet jau kitądien smarkiai pakilo temperatūra, po to prasidėjo visi gydymo „smagumai“ – pykinimas, silpnumas, pakito skonis, nieko nenorėjau valgyti, ėmė slinkti plaukai.
Prieš guldama į ligoninę apie ligą pranešiau mamai. Ji gana ramiai sureagavo, bet manau, kad slėpė tikrąsias emocijas, kad smarkiai dėl manęs išgyveno, nors į ligoninę aplankyti atėjusi nebuvo. Raminau save, sakydama, kad ji blogai jaučiasi, jos silpna širdis, jai sunku.
Atėjus aplankyti draugei ir pamačius, kad ji sveika, graži, nesusilaikiau ir paklausiau: „Kodėl aš susirgau, kodėl čia guliu, o tu sveika?“ Bet greitai susigėdau dėl šių žodžių, o draugė pasakė: „Tai laikina, tavo liga kaip atėjo, taip ir praeis, būtinai pasveiksi“.
4 dienos įrašas – šv. Kalėdos tokios, kokių visada norėjau
Artėjo šv. Kalėdos – stebuklų metas. Man taip reikėjo stebuklo, taip laukiau, kad galbūt gydytojai pasakys: „Jūs pasveikote ir daugiau gydymo nereikia“. Deja, taip nenutiko. Į namus išleido tik šventėms, o iš karto po Naujųjų metų vėl turėjau grįžti į klinikas.
Tačiau nutiko kitas geras dalykas – Kūčias ir šv. Kalėdas sutikome tik savo šeimos rate. Man taip to reikėjo, būtent tokių švenčių visada troškau, bet negalėjau sau leisti. Paprastai Kūčių vakarienę valgydavome pas mano tėvus. Mama tam labai ruošdavosi, atvažiuodavo ir sesuo iš Klaipėdos.
Nelabai sutariau su seserimi, taigi šv. Kalėdos nebūdavo labai šiltos. Užtat tais metais, kai susirgau, šv. Kalėdas sutikome savo name, siaurame šeimos rate: aš, vyras ir sūnus. Mums taip buvo gera. Vyras padovanojo perlų vėrinį, apie kurį seniai svajojau, nors dabar, ligos akivaizdoje, jis neatrodė būtinas, visi materialūs daiktai nublanko. Bet vyras pasakė, kad tebūnie tai ilgus ir sveikus gyvenimo metus atnešiantis simbolis.
Negaliu neprisiminti bendradarbių, kurie taip pat labai padėjo sveikti. Dar būnant ligoninėje, prieš šv. Kalėdas, jie perdavė didžiulį dovanų maišą. Jame buvo 56 atvirukai su šilčiausiais palinkėjimais pasveikti. Buvau labai sujaudinta. Atvirukų ir dovanėlių sulaukiau ir nuo visai nepažįstamų bendradarbių. Esu perskaičiusi juos ne kartą, ypač gelbėdavo sunkiomis akimirkomis. Iš tiesų, žmonių gerumui ribų nėra, o kad geras žodis gydo, manau nieko įtikinėti nereikia.
Ant nosies iššoko pūlinys – pergyvenau dėl jo, jaučiausi negraži. Labai neramino ir plaukų slinkimas. Buvau juodaplaukė, tad kaskart atsikeldama iš lovos, matydavau, kad visa patalynė padengta plaukais, jie slinko tiesiog kuokštais. Tačiau netrukus supratau, kad tai pats lengviausias ir laikinas pašalinis poveikis: juk nustojus leisti vaistus, ataugs ir plaukai. Taigi nelaukiau, kol iškris visi, nusiskutau. Pažiūrėjusi į veidrodį, pamačiau, kad mano galvos forma graži, o skaros ir skrybėlės man visuomet tiko. Taigi pradėjau intensyviai domėtis skaromis, kepuraitėmis, internete radau labai daug apie tai, kaip sergančios vėžiu moterys sprendžia plaukų netekimo problemą.
5 dienos įrašas – netikėtai atsirado daug laiko
Antrasis chemoterapijos kursas buvo keliomis dienomis trumpesnis. Jis kartu su komplikacijų gydymu, kurios atsiranda dėl to, kad po chemoterapijos, kai kraujyje visiškai nėra leukocitų, kurie kovoja su infekcijomis, kimba įvairios bakterijos, infekcijos, truko apie mėnesį. Nuolat matuodavo C reaktyviojo baltymo koncentraciją, kuri rodė uždegiminius procesus. Kai galiausiai kraujo rodikliai normalizavosi, vėl išleido į namus, tačiau tik trims savaitėms – atsigauti, nusipenėti, nes dar laukė trečiasis chemoterapijos kursas.
Gulėdama ligoninėje turėjau laiko apmąstymams. Anksčiau skųsdavausi, kad neturiu laiko sau, knygai ir apskritai gyvenimo malonumams, pomėgiams, kad neturiu laiko atostogoms. Visą laiką skirdavau savo vaikams, vyrui, tėvams. Manau, kad liga man buvo duota tam, kad keisčiausi, kad išmokčiau mylėti save ir gyvenimą. Antros chemoterapijos metu daug mąsčiau apie tai. Tvirtai kibau į gyvenimą, tiesiog liepiau sau sveikti. Tikėjau gydymu, tikėjau gydytojais, tikėjau savimi.
Tikėjau, kad jeigu mano ligos atveju pasveiksta penki iš dešimties, aš būtinai būsiu tame penketuke. Pasaulis yra nuostabus ir dar galiu daug ką jame nuveikti.
Gulėdama ligoninė daug skaičiau, o kai skaityti buvo sunku – mezgiau sūnui megztinį, nes tai galėjau daryti net užmerktomis akimis.
Kaip jau minėjau, turiu seserį. Gydytojai darė prielaidas, kad reikės kaulų čiulpų transplantacijos. Tai buvo pasakyta iš karto, skiriant pirmąjį gydymo kursą. Iš karto į sąrašą ligonių, kuriems reikalinga kaulų čiulpų transplantacija, buvo įtraukti ir visi mano duomenys. Medikai sakė, kad gali tikti brolio ar sesers kaulų čiulpai. Sesė, sužinojusi apie tai, nepasisiūlė tapti donore. Tiesa, aš jos nepaprašiau (nors slapta tikėjausi, kad pati pasisiūlys), tikėjausi, kad gal transplantacijos ir neprireiks, bet ir pati ji apie tokią galimą pagalbą neprabilo.
Trečios chemoterapijos metu švenčiau 45–ąjį gimtadienį. Draugė atėjo pasveikinti su balionais, nes gėlių palatoje neleido laikyti. Atėjo ir sesuo, atnešė nedidelį tortą, uždegėme žvakutę. Sugalvojau norą. Šnekučiavomės ir sesė pasakė, kad sutinka tapti donore, jei tyrimai parodys, kad ji yra tam tinkanti. Pravirkau... Supratau, kad liga – tai ne bausmė už kažką, tai gyvenimo pamoka, kurią reikia išmokti. Tai pamoka ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems. Liga suartino mus.
6 dienos įrašas – Pasveikau ir pasikeičiau
Stebuklas įvyko – pasveikau. Tačiau transplantacijos vis dėl to prireikė, donore tapo sesuo. Dar pusantrų metų gėriau vaistus, kad organizmas neatmestų transplantuotų ląstelių. Dabar jau porą metų nieko nevartoju, jaučiuosi gerai, esu dėkinga visiems už gyvenimą ir norisi visus man duotus metus išnaudoti, o ne iššvaistyti.
Metus, išgyventus po ligos, priimu kaip dovaną. Anksčiau galbūt labiau rūpėję materialūs dalykai šiandien nuėjo į antrą planą. Be abejo, be pinigų neišgyvensi, bet tenkintis tuo, ką turiu, išmokau.
Išmokau rasti laiko grožėtis gamta, dažnai su vyru einame į šalia mūsų esantį miško parką, randu laiko knygai, draugams. Visada norėjau lankyti jogos užsiėmimus, pažinti šį meną. Dabar radau laiko ir tam. Turiu svajonę – nuvykti į Indiją, kur galėčiau jogą pažinti giliau. Po mano pasveikimo praėjo ne tiek daug laiko. Laikausi gydytojų nurodymų ir nuolat atlieku profilaktinius patikrinimus. Stengiuosi nepervargti. Dar vienas mano planų – prisidėti prie pagalbos vėžiu sergantiesiems.
Tikiuosi, kad mano istorija įkvėps ir kitus nepasiduoti, kovoti su savo ligomis.
Daugiau ligos dienoraščių rasite čia.
Daugiau įdomių ir vertingų sveikatos, psichologijos naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje. Prisijunk ir apie viską sužinok pirmas!